„Šiandien sukako 5 metai kai atvykau gyventi į Londoną. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Nors milžiniškas miestas ir kalbos barjeras sukėlė sunkumų, juos įveikiau. Mielai dalinuosi ta patirtimi.
Žinau, kad daugeliui nors ir sekasi emigracijoje, bet jie labai jaučia Tėvynės ir artimųjų ilgesį, nori būti savo žemėje, kur augo, kalbėti gimtąja kalba. Dalis Rytų Londono lietuvių per dešimtmetį net į Londono centrą nebuvo nuvykę, neišmoko anglų kalbos, bendrauja vien tik su tautiečiais, perka tik lietuvišką maistą. Dauguma mielai grįžtų į Lietuvą, jei galėtų. Jie eina Lietuvoje pas psichologus, bet jiems tai nepadeda. Psichologu turėtų jiems būti tas, kuris pats gyvena/o emigracijoje.
Bet tai ne apie mane. Man patinka gyventi Vakarų Europoje. Lietuva mano širdyje užima centrinę vietą, bet taip pat joje labai daug telpa kitų šalių, miestų. Toks mano požiūris susiformavo todėl, kad gimiau Vokietijoje, mano vaikystė ir paauglystė iki 16 metų prabėgo ne Lietuvoje. Visada jaučiau labai stiprų ryšį su Tėvyne, net nebūnant joje. Savarankiškai išmokau skaityti ir rašyti lietuviškai, šeimoje kalbėjome tik lietuviškai, taip pat buvau labai gabi kalboms ir mokslams.
Dabar esu laiminga, niekada nesigailėjau, kad išvykau, labai daug išmokau ir dar mokausi (ne tik daugybę diplomų įsigijau besimokydama, bet ir angliško mentaliteto). Kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau aš kylu, stiprėju ir tobulėju. Matau perspektyvą, prasmę – to man trūko Lietuvoje, dėl to išvykau, dar prisidėjo depresinis emocinis klimatas ir sklindantis pyktis, valstybės politika ir pusę metų žiemos. Londone turiu už kiekvieną galimybę kovoti, stengtis, bet ta galimybė čia yra. Turiu aukštus reikalavimus sau ir aplinkai. Tik čia išsigryninau kas aš esu, ko siekiu gyvenime, nes LONDONAS AŠAROMIS NETIKI.
Nuo rugsėjo planuoju burti įdomius, panašaus mąstymo žmones, mokysimės kvepalų kūrybos ir kalbėsime apie kultūrą“, – socialiniame tinkle rašė ji.
Į Didžiąją Britaniją Eglija emigravo su dviem dukterimis – Greta ir Klaudija. Iš pradžių ji Londone namuose teikė veido ir kūno puoselėjimo paslaugas. Uždarbis nebuvo didelis, tad lietuvė pradėjo domėtis kvepalų kūrimu. Parfumerijos paslapčių ji mokėsi parfumerijos pramonės centru vadinamo Graso (Prancūzija) institute.
