Romantiškame Provanse sukurtus kvepalus R.Staskonytė pavadino „Juodoji dvaro gulbė“ ir „Grafo Tyzenhauzo dvasia“.
Pirmieji, dvelkiantys aistra ir elegancija, nes jungia bijūnų, našlaičių, lotosų, ličių, muskuso, ambros, santalų, odos, pačiulių, rasotos žolės, hiacintų, vandens, vandenyno natas, sukurti garsiuosiuose kvepalų namuose „Galimard“ Grase.
Antruosius kaunietė sukūrė lankydamasi elegantiškųjų „Molinard“ kvepalų namų, esančių Nicoje, kūrybos studijoje. Jie pasižymi sodrumu ir prabanga: dvelkia oda, likeriu, smilkalais, cukruotais migdolais, cibetu, muskusu, ambra, šokoladu, vetiverijomis, tabaku.
„Į Prancūziją vykau turėdama du tikslus – susipažinti su nuo seno garsėjančiais Prancūzijos kvepalų namais ir troškimu ypatingai įamžinti iškiliąsias mano gimtojo miesto Rokiškio dvaro asmenybes – sukurti jų vardu pavadintus kvepalus“, – pasakojo menininkė.
Kurdama kvepalus Sofijai kaunietė galvojo apie tai, ar jie patiktų kilmingajai grafaitei, prieš kurią lenkėsi pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas, o jos santykiai su Rusijos caru Aleksandru, kaip rašė to meto šaltiniai, „buvo peržengę visas ribas“. Ar Sofija būtų skubėjusi žirgais kinkyta karieta į jų pristatymą?
Kai rinko aromatus impozantiškajam grafaitės tėvui I.Tyzenhauzui, menininkės vaizduotėje iškilo grafas. Pasak istorinių žinių, jis labai domėjosi įprastai iš Paryžiaus ateinančiomis mados tendencijomis, buvo įvairių naujovių puoselėtojas, rūkė gerą tabaką.
Jo dėka Rokiškio dvare atsirado tuo metu Prancūzijoje madingi daiktai, įpročiai, tradicijos. Būtent I.Tyzenhauzas į dvaro tvenkinį atvežė juodųjų gulbių, kuriomis grafaitė negalėjusi atsižavėti.
Kaunietė tikino Prancūzijoje sužinojusi ne vieną kvepalų kūrimo paslaptį, o visa kita buvo jos bandymai ir atskleista fantazija. Kūrėja pabrėžė, kad geri kvepalai turi subręsti, turi susijungti molekulės. Tam prireikia bent dviejų trijų savaičių. Tik tuomet galima pajusti visą aromato dvelksmą, o kiekviena jo nata susipina į simfoniją ir gražiai suskamba akordais.
Iš Rokiškio kilusi R.Staskonytė neslėpė, kad nuo vaikystės jos gyvenimas vienaip ar kitaip siejosi su Tyzenhauzų puoselėtu dvaru.
„Mano, kaip kūrėjos, istorija prasidėjo Rokiškio dvare. Kai prieš kelis dešimtmečius jis buvo renovuojamas, rūsiu buvo leista naudotis dailininkui Raimundui Gailiūnui, kuris buvo ir mano mokytojas.
Turėjau galimybę tuose požemiuose piešti, net dailės mokyklos baigiamąjį darbą ten kūriau. Tuomet pažinau net atokiausius dvaro kampelius. Išgirdau dvaro istorijas, kurios jau vaikystėje atrodė labai paslaptingos, intriguojančios, keliančios fantazijas“, – pasakojo R.Staskonytė.
Labiausiai menininkę žavėjo iš šio dvaro kilusios, o vėliau neretai čia besilankiusios gražuolės grafaitės Sofijos, pagarsėjusios puotomis ir gandais apipintais ryšiais su itin aukšto luomo atstovais, asmenybė.
1812 metų pavasarį Taujėnų dvare (Ukmergės r.) lankėsi Rusijos caras Aleksandras. Pamatęs Sofiją jis ja susižavėjo, o užsimezgusi draugystė truko 13 metų. Napoleonas Bonaparte’as taip pat buvo pakerėtas Sofijos grožio. Jis net prasitarė, kad jam lankantis Lietuvoje vienintelis tikrai geras dalykas – pažintis su Sofija.
„Esu skaičiusi Sofijos laiškus, skirtus jai svarbiems asmenims. Jie patvirtina, kad grafaitė buvo moteris, kuri nekentė apribojimų, laužė visuomenės normas, todėl jai skirtus kvepalus pavadinau „Juodoji dvaro gulbė“, – sakė R.Staskonytė.
Nėra paslaptis, kad Sofija turėjo daug įtakos Lietuvos ir Europos kultūrai bei politikai. Ji buvo bene pirmoji prancūziškai rašiusi Lietuvos moteris. S.Tyzenhauzaitė parašė dešimt romanų, kuriems būdinga lengva kalba, juose daug tikrų faktų. Grafaitės knygos išverstos į lenkų, vokiečių, anglų kalbas.
„Net išvažiavusi iš Rokiškio gyventi į Kauną mintyse dažnai sugrįždavau į dvarą, kuris man visada siejosi su Sofija, juodosiomis gulbėmis ir novatoriumi jos tėvu. Neseniai perskaičiau rašytojos Ginos Viliūnės romaną apie Sofiją Tyzenhauzaitę „Imperatoriaus meilužė“ ir jis pažadino mano kūrybines galias“, – atvirai pasakojo R.Staskonytė.
Nuo vaikystės tapiusi, o prieš keletą metų dar ir kvapų pasauliu susidomėjusi moteris neseniai pradėjo rengti personalines darbų parodas, kuriose pristato kvepiančius paveikslus. Priėjus arčiau prie R.Staskonytės tapytų kūrinių galima užuosti nuo jų sklindantį su vaizdu derantį pačios autorės sukurtą aromatą.
Ne paveikslams, o žmonėms kvepintis skirtus aromatus menininkė pristato pirmąkart.
R.Staskonytė įsitikinusi, kad jos sukurti kvepalai ateityje taps puikia atminimo dovana apsilankiusiems Rokiškyje, kuris kitąmet taps Lietuvos kultūros sostine, ir šiame mieste esančiame dvare.
Grįžusi iš Prancūzijos menininkė ėmėsi teptuko ir dažų. Ant drobės ji tapo Rokiškio dvarą, šalia kurio plaukioja juodoji gulbė ir žydi daugybė gėlių.
