Man tai reiškia linksmą kelionę. Ten, kur neša tavo svajonės, fantazija ir dar slapti, neišsipildę troškimai. Atsirakinti kažkieno širdį ar dureles, išgerti arbatos ir užkąsti Triumfo arkos papėdėje, na, o spąstais mes, moterys, žinome, ką galima sugauti! Ne Peliuką Mikį!
O įdomiausia, kad visas tas pasaulis gali įsitaisyti ant tavo galvos. Nes kaunietė menininkė Inga Petrikaitė (36 m.) sugeba sukurti tokius džiaugsmingus papuošalus – plaukų lankelius. Ir sages. Ir vėrinius. Ir vos pamačius norisi įsigyti viską!
Jos studija – mažyčiukas kampelis didesnėje studijoje, kuria ji dalijasi su dar viena kolege, neišvaizdžioje Jonavos gatvėje. Bet ten įžengęs pasijunti lyg Alisa Stebuklų šalyje. Ir nuolat šypsaisi.
– Aš to ir noriu – kad žmonės šypsotųsi, kad mano darbai teiktų jiems džiaugsmo. Man patinka dalytis džiaugsmu. Nes aš pati nuo savo darbų svaigstu. Jei nėra nuotaikos, papuošalų kurti net nepradedu. Bloga energija tuoj persiduotų kūriniui, – sako kūrėja.
– Bet kaip jūs sugalvojate tiek visko, atrodo, nesuderinamo, sudėti į vieną papuošalą? Kaip tie visai skirtingi daikteliai suranda savo vietą, ir – abrakadabra – gimsta toks žavingas derinys?
– Pasakysiu atvirai – nežinau. Tiesiog jaučiu, kad lyg angelas atsitupia man ant peties ir šnibžda. Kai kuriu papuošalą, esu apimta savotiško transo, rankos pačios derina vieną detalę prie kitos. Jei konkretus žmogus paprašo sukurti papuošalą, išsiteirauju, ką jis mėgsta, kuo domisi? Aš lyg užkalbu tą lankelį, įpučiu jam vidinės energijos, kad moteris jį nešiodama tai jaustų. Tie lankeliai turi savo dvasią, emociją, ne tik išorinį efektą. Ir ta emocija tvyro tarp eilučių. Jeigu matau, kad lankelis nepavyksta, niekada jo netaisau. Nes bus nebe ta energija. Tada kuriu naują.
– Inga, bet jūs tikra burtininkė. Mostelite savo lazdele ir, jei norite, paverčiate moterį, na, žinote kuo – iš „Odisėjos“.
– Ne, ne, nepaverčiu, aš geroji burtininkė, – kvatojasi Inga. Ji pati spalvinga ir linksma nuo kojinių iki plaukų papuošalo. – Na, nesuprantu, kaip čia nutinka. Lyg apsirengiu visai paprastai, o žmonės gatvėje man šypsosi. Juk iš prigimties esu vienišė, norėčiau ir gatvėje būti nematoma. Aš tiesiog esu taip giliai nugrimzdusi į save, kad net pati nebepastebiu, kaip atrodau išorėje.
– Aplink jūsų darbo stalą – šimtai detalių detalyčių, lempučių, gėlyčių, dėžučių. Kur jūs viską ir surandate?
– Tempiuosi iš visur, nežinia, kada man pravers. Visur laksto mano akys. Ir viskas turi būti ne stalčiuje, o ant stalo, ant grindų, kad būtų man po akimis. Kai kuriu, nieko aplinkui nei girdžiu, nei matau. Įlendu į savo kiautą lyg sraigė.
– Kaip prasidėjo tas jūsų linksmas, spalvingas gyvenimas? Nuo tada, kai baigėte Kento dailės ir dizaino institutą, apsigynėte mados bakalauro diplomą? O gal jūsų lankelius inspiravo Frida Kahlo su rožėmis ant galvos?
– Nei viena, nei kita. Pirmas lankelis atplaukė pas mane kaip laivas. Tiesiogine prasme! Kažkur pamačiau šukuoseną lyg laivą, atrodo, Marijos Antuanetės laikų paveiksle ir sugalvojau panašų laivą užsikabinti sau ant galvos. Iki šiol tebeturiu tą pirmąjį savo lankelį. Man taip patiko, ir įsivažiavau. Jau vaikystėje viską kūriau iš nieko.
Pirmasis mano darbas buvo „Kristianoje“, dirbau su kvepalais. Ir taip mane svaigino ta kvepalų oazė! Norėčiau pati sukurti kvepalus. Matyt, mano amžina misija – nuolat ką nors kurti.
– Ar nėra pavojaus, kad jūsų kūrinyje visko gali būti per daug? Kaip neperžengti tos ribos tarp tobulumo ir kičo?
– Tarp pasakos ir gyvenimo yra tik nedidelė riba, kurią pavadinčiau žaviu netikėtumu. Tik su metais, deja, tas atstumas didėja. Aš nenoriu to prarasti. Man tas lakmuso popierėlis yra sutikto žmogaus džiaugsmingas šypsnis, kuris jį lydės gal visą dieną. Tokią aš matau savo darbų misiją.
– Jūs dalijate džiaugsmą ir gerumą ne tik savo papuošalais. Jau nemažai metų savanoriaujate Jaunimo linijoje. Pakanka jėgų viskuo dalytis?
– Šiame savo darbe, kurio net negaliu pavadinti darbu, matau gražią prasmę. Tai nuoširdūs pokalbiai su jaunais ir pagyvenusiais žmonėmis, kartais net vaikais. Esu jauna, bet turiu savo patirtį, savo vidinę filosofiją. O žmogui dažniausiai tereikia, kad jį išklausytų. Klausytis vieniems kitų – tai didelė dovana. Ir ypač jos prireikia prieš šventes.
