„Mano aplinkos žmonės nepraleidžia klausimo: – Tu gi iš VDA, tau dėstė Gasiūnas? Atsakau – Taip, aš iš VDA ir man dėstė tas b**ys.
Paprastai užtenka tokio atsakymo, kad daugiau nekiltų klausimų, ar šioje garsioje istorijoje yra daugiau tiesos ar ne.
Tik vėliau seka tarsi smalsus teiginys – Ir tu ir visi kiti girdėjo apie jo bajerius su mergom!? – Aš ne tik girdėjau, bet ir mačiau.
Mergos mergom, bet Gaskos (taip ji tuo metu vadino) liguistai nuožmus terorizmas bendravime buvo jau daug ką už**sęs.
Esmė buvo paprasta – arba tu pritampi prie jo, arba ne. Aš buvau iš pastarųjų. Mano konfliktas su juo užsimezgė jau nuo pat pirmo kurso ir periodiškai tęsėsi šešis metus, kas kainavo nemažai šūdinai bjaurių emocijų.
Ir tik dėl to, kad buvau kitoks.
Studentų tarpe vieni jo bijojo, kiti, reikia pripažinti, jautė patologinės sielos artumą, o dalis laikėsi neutraliai.
Bet tuo metu buvo sunku suvokti, kam gali patikti šyzofreniniai menkystos kliedesiai, kuriais buvo tarsi oficialiai žavimasi?
Ir tai toli gražu nebuvo kažkokia asmeninė meno filosofija, o panašiau skambėjo į per**to poeto demagogiją.
Jis nepernešdavo asmenybių, kitokios pasaulėžiūros, ne „tokio“ tapybos stiliaus ir, žinoma gero, stipraus ir taiklaus jumoro.
Visi, kurie gebėjo ironiškai replikuoti Gasiūno skiedalus, tapdavo grėsme jo autoritetui. Vienu žodziu tipinis praščiokelis.
Kartą, kai Gasiūnas bandė peržengti privatumo ribas, esu pasakęs – Atsi**sk na**uj, nes per***iu jaba***ka.
Nuo to mometo jis laikėsi atokiau nuo merginų su kuriomis aš bendravau.
Negalėdamas tiesiogiai man pakenkti, tai darė per savo stukačius ir chlopčiukus, kaip Nemeikšis, Čiarapas ir pan.
Tieisiog smugdė ant pažymių. Aš nebuvau paklusnus, pavyzdingas ir lojalus sistemai studentas. Greičiau priešingai – chuliganavotas snarglius.
Bet tai, tiketina, ir lėmė, kad Gasiūnas laikėsi atokiau nuo manęs, nes paprasčiausiai bijojo prarast paskutinius dantis.
Buvau prisižadėjęs, kad po magistro studijų savaime pasigausiu jį tamsiam šanchajaus skergatvy.
Bet taip jau atsitiko, kad per šešiolika metų nuo studijų pabaigos, taip jo ir nesutikau. Vienu žodžiu.
Gerai suprantu ir labai gaila tu kolegų, kurie žymiai labiau negu aš, nepelnytai patyrė šito ka***no „pedagoginį talentą“.
Nežiūrint į tai, VDA buvo ir, neabejoju, kad yra talentingų, puikių ir net kilnių destytojų.
Ta proga prisiminiau P.R. Vaitekūną. Mano laikais buvusį tapybos katedros vedėją. Tik jo dėka, ir dideliai Gasiūno pagiežai, aš sėkmingai baigiau magistro studijas. Tiek trumpai.
p.s. čia tau s**a už Audrių Balaišį (Henka)“, – rašė jis.
