Žurnalo pavadinimas ir turinys puikiai įrodo, kad jo puslapiuose laukiami visokiausio amžiaus, įvairiausių veiklos sričių iškiliausi atstovai. Arba įdomiausi šalies žmonės, į kuriuos visiems norisi lygiuotis, norisi mėgdžioti.
Tačiau iš to, kas buvo pakviesta į iškilmingą metų renginį, toji grietinėlė susiplaka labai jau pigi. Nes peršasi mintis, kad šiandien iškiliausi LT žmonės – jauni pramogų pasaulio ir Vilniaus vakarėlių etatiniai dalyviai, kurių ryškiausi “talentai” – menkai pridengti patobulinti kūnai.
Suprantu, kad nuotraukoje gražiau atrodo seksuali pupytė, negu akademikas. Suprantu, kad pastarasis mieliau eis į filharmoniją, o ne į muzikinius apdovanojimus. Tačiau šiandien viskas susiplakė – solidžiame renginyje šalia Prezidentės sėdi visiems žinomi stileivos ir lėbautojai.
Prieš kelis dešimtmečius, kai pradėjo formuotis naujoji Lietuvos ponija, renginiuose nesistaipydavo madingas jaunimėlis. Arba bent jau pasitraukdavo į antrą planą. Grožį ir svorį vakarui suteikdavo politikos, verslo, meno, mokslo elito žmonės. Tada kalbėjome, kad greitai turėsime savo aukštuomenę, gerbiamiausią visuomenės sluoksnį, kurio nariai turės ne tik solidžias sąskaitas bankuose, bet ir gražias manieras, gilų protą, skoningą aprangą, brangius pomėgius, išskirtinį gyvenimo stilių.
Po penkiasdešimtmetį trukusios sovietmečio lygiavos dauguma pyko, kad randasi visuomenės elitas. Lyg keiksmažodis skambėjo žodis “aukštuomenė”.
Kiek esu prirašiusi jai ginamųjų kalbų, kiek aiškinau, kad toks visuomenės sluoksnis egzistuoja visose normaliose pasaulio valstybėse. Kaip argumentą citavau garsaus lietuvių išeivio, filantropo, turtingo ir įtakingo verslininko daktaro Juozo Kazicko atsiminimų knygą „Vilties kelias“. Šis, ne vieną pūdą druskos suvalgęs žmogus, nuo vargano emigranto užkopęs į pasaulio kapitalistų elitą, joje atvirai prisipažino, kad jo verslo sėkmei labai padėjo įtakingi draugai, su kuriais jis susipažindavo prestižiniuose JAV ir pasaulio aukštuomenės klubuose, medžioklėse, pramogavimo vietose. Ten, kur paprasti mirtingieji tiesiog nepatekdavo.
„Norint pakliūti į tą aplinką, reikėjo išmokti elgtis kaip įprasta finansinio elito sluoksniuose, rengtis kaip tie žmonės, išmanyti vyno bei konjako rūšis, žaisti golfą, domėtis daugeliu kitų dalykų”, – rašė J.Kazickas.
Šiandien galime sveikinti šalies prastuomenę su pergale – ponija išėjo į pogrindį. Jos nebematyti. Jos vietoje – gražus jaunimėlis. Jis nebeerzina tautos. Nes kiekvienas gali ne itin sunkiai susilyginti su jais – nusikopijuoti geidžiamą drabužį ar silikonu prisipūsti tam tikras kūno vietas. O štai protu prilygti beveik neįmanoma. Jo nenusipirksi grožio klinikoje ar turguje. Kaip ir talento. Štai tokie dalykai labiausiai ir erzina pigius rėksnius.
Grožis nėra blogybė. Jaunystė nėra blogybė. Blogybė yra pigiais blizgučiais pridengta tuščia galva, vidinės kultūros stygius, prastos manieros ir vežiko žargonas.
Kviečiame emigrantus grįžti į Lietuvą. Aš mieliau pakviesčiau iš pogrindžio grįžti tuos ponus, kuriuos be jokių abejonių vadiname gerbiamu visuomenės elitu, iš kurių galima mokytis, kurių darbais norisi žavėtis ir kuriems svajojama prilygti. Tų, iš kurių bet koks prastuolis nedrįstų šaipytis ir kikenti, kaip iš šiandieninės pupytės.
Šis tekstas yra iš G.Šerpytienės tinklaraščio „Ponios dienoraštis“ (Giedreserpytiene.lt).
