O proga – ypatinga. „Neringa“ trumpam užveria duris rekonstrukcijai, tam, kad vėliau galėtų pakviesti visus tęsti Vilniaus kultūrinio, kulinarinio, ilgiausiai veikiančio Vilniaus restorano, legendą.
„Aš labai džiaugiuosi, kad Jogaila mane prijungė prie gilių tradicijų. Mes su juo ir artimiausiais draugais šiame restorane susirenkame tris kartus per metus – Rugsėjo 1-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją“, – šypsojosi Indrė.
Jogaila pridūrė, kad „Neringoje“ jiems niekada nereikia rezervuoti staliukų, nes artimiausių bičiulių tradiciniai susitikimai vyksta jau kokį septynioliktąjį kartą.
„Mes turime savo mylimiausią stalą, o rezervavimo knygoje šios datos mano vardu rezervuotos visada. Porą kartų praleidau, nes buvau išskridęs, bes vis tiek viskas vyko – mes pasistatome trispalvę, Vytį ir švenčiame“, – apie gražią idėją kalbėjo J.Morkūnas.
Indrė įsitikinusi – naują kartą svarbu pažindinti su tokiomis vietomis. Jų dukrelė Marija Barbora „Neringoje“ jau spėjo apsilankyti daug kartų.
„Rugsėjo 1-ąją čia yra labai gražu todėl, kad mes visi atvedame naują kartą supažindinti. Manau, kad vaikai auga neįsivaizduodami, kaip galima po mokyklos šventės nesuvalgyti Kijevo kotleto“, – juokėsi ji.
Ar legendiniame restorane skaniausias patiekalas – Kijevo kotletas?
„Neišvengiai skaniausias! Čia šventas reikalas. Nors padavėjai vis dar čia neša valgiaraštį. Keistuoliai! Vienu metu buvo sugalvoję, jog reikia jį pakeisti, bet juk taip negalima daryti“, – kiek surimtėjęs sakė Jogaila.
Vyras augo Vilniuje ir prisimena, kaip su šia vieta jį supažindino mama.
„Mama į „Neringą“ visada mane vesdavosi Rugsėjo 1-ąją. Duodavo durininkui tris rublius ir jis mus praleisdavo be eilės“, – kalbėjo J.Morkūnas.
Smagiai bekalbant, Indrė staiga nusišypso:
„Na gerai. Čia įvyko mūsų antrasis pasimatymas!“
„Aš juk žinau kur nusivesti (juokiasi Jogaila). Per šį gyvenimą restorano valgiaraštį spėjau pakoreguoti ir jie išmoko gaminti labai skanius Benedikto kiaušinius. Tada Indrę pasikviečiau pusryčiauti“, – šypsojosi vyras.
