Štai liekna moteris mano, kad yra stora, nenori rodyti savo ilgų kojų, nes jos esą kreivos, dar prašo fotošopu padidinti krūtinę, „nusiurbti“ pilvą, o kartais net pakeisti plaukų spalvą. Ta, kuri turi antsvorio, nori įsisprausti į S dydžio drabužius su atvira iškirpte ir prašo, gink Dieve, neliesti užpakaliuko, nes mano,kad jis su aptemptu mini sijonu atrodo labai skaniai. Jeigu dabar paklausčiau, kokios spalvos jūsų akys, kas sugebėtumėte iškart atsakyti?
Ir ar tikrai mums patinka gerti rytinę kavą, nes romantiniuose filmuose brutalūs nakties herojai visada ją patiekia savo damoms? Pasvarstykime, ar tikrai gėdijamės savo kūno, ar tiesiog netelpame į „Vogue“ standartus, į kuriuos norinčių įsisprausti net penkiolikamečių gražuolių nuotraukas reikia retušuoti. Jei dabar purtote galvą, atsakykite sau, kodėl vis dar aklai vaikotės kieno nors primetamų stereotipų, paverčiančių jus storomis, senomis, baisiomis.
Ieškodama atsakymų, iškėliau hipotezę: o gal mano nuostabios klientės ateina fotografuotis, nes nori save pamatyti iš šono, pažinti save, savo veidą, kūną, šypseną, žvilgsnį. Gal tai bandymas pažinti ne savo išvaizdą, o vidų?
Nutariau atlikti savo klienčių apklausą: kodėl penkių vaikų mama, verslininkė, pardavėja-konsultantė arba gydytoja užsimanė pasidovanoti fotosesiją, sutiko skirti visą dieną darbui prieš fotoaparatą, šalti lauke, stovėti vienoje pozoje penkiolika ar dvidešimt minučių, trisdešimt kartų šokti nuo kėdės į krūmus ir dar už visa tai susimokėti?
Atsakymai nustebino. Beveik visos moterys sakė: „Norėjau nors trumpam pabūti graži.“ Tačiau nuotrauka tėra tai, ką mes kiekvieną dieną matome veidrodyje, tiktai atspindys, perneštas į elektroninę versiją.
Mes jį matome, bet nepastebime. Mumyse tai pastebi fotografai, stilistai, vizažistai, net aplinkiniai. O taip, tą mūsų paslėptą grožį pastebi vyrai gatvėse, todėl siunčia pilnus susižavėjimo žvilgsnius, bet pačios kažkodėl to grožio kasdien neįžvelgiame. Gal tiesiog neturime laiko pastebėti, nes nuolat skubame, lekiame, nežiūrime į veidrodį, nesižvalgome į vyrus, pamirštame save, nes nepažįstame savęs dėl laiko stokos.
Būsimoms nuotakoms ir kitoms savo klientėms visada patariu prieš užsirašant į fotosesiją paanalizuoti save, pasėdėti prie veidrodžio, įsižiūrėti į savo žvilgsnį, nusijuokti. Kadangi nutariau pratęsti savo tyrimą ir galiausiai atsakyti į pačios iškeltą klausimą, kas gi esu, savo tvarkaraštyje suplanavau dukart per dieną po penkiolika minučių fotografuoti save, tik ne fotoaparatu, o savo akimis prieš veidrodį. Nuo pirmadienio pradėsiu, nusprendžiau (mes, moterys viską gi pradedame pirmadieniais). Pradėjau, aišku, tik trečiadienį.
Pirmą kartą ramiai sėdėdama priešais veidrodį ir žvelgdama į jį, pasijutau tikrai ne gražuole ir protinguole. Žvelgdama antrą kartą suskaičiavau visus spuogus, nusprendžiau, kad atėjo laikas antakių korekcijai, dar kartą įsitikinau, jog norėčiau Angelinos Jolie nosytės ir Natalie Portman akių. Ir tik nuo penkto ar šešto karto man pradėjo patikti sava nosis ir mano akys.
Aš pradėjau pastebėti, kad mano akys ne tiesiog pilkos – jose galima pamatyti daug skirtingų atspalvių. Pastebėjau, kad pradedu raukti kaktą, kai užsisvajoju ar pradedu mąstyti. Įžvelgiau, kad mano veido forma panaši į širdutę.
Pati ieškodama atsakymų ir norėdama jais pasidalinti su jumis, leidausi į visavertiškus santykius su savimi, ir tai vertė mane pasijusti laiminga. O šis jausmas man visada atveria visas duris ir nukabina visas etiketes. Pagaliau radau atsakymą į savo klausimą, ir štai koks jis: „Aš esu aš!“
Ir jums linkiu fotografuotis kuo dažniau! Tegul jūsų akys tampa jūsų objektyvu – žiūrėkite į save kuo dažniau, bendraukite su savimi, įsimylėkite save ir daugiau niekada nesakykite: „Esu sena, kreiva, stora, nelaiminga...“ Jūs esate tokios, kokios esate, todėl esate nepakartojamos.
