Mados namai „Louis Vuitton“ įsigijo mieste stūksantį trijų šimtmečių senumo „Les Fontaines Parfumees“ dvarą, kuris jau daugybę metų stovėjo apleistas, rašo žurnalas „Stilius“.
Tokį pavadinimą jis gavo dėl kieme esančio fontano, kuriame kažkada trykšdavo gėlių aromatais iškvepintas vanduo. Po ketverius metus trukusios dvaro rekonstrukcijos, per kurią ne tik sutvarkytas pastatas, bet ir įrengtos kvepalų gaminimo laboratorijos, fontanas vis dar nečiurlena kvepalais. Tačiau naujieji savininkai atgaivino didžiules gėlių plantacijas, kuriose auga per tris šimtus skirtingų rūšių augalų, kurių dalis aptinkama tik Grase.
Dėl šių ypatingų gėlių Grasą kažkada įsimylėjo ir garsusis dizaineris Christianas Dioras, tad 1951 metais nusipirko jo apylinkėse esantį dvarą „Le Chateau de la Colle Noire“. Šiandien mados namai „Dior“ ėmėsi atstatyti buvusią kūrėjo buveinę – čia bus ne tik iškilaus kūrėjo muziejus, bet ir kvepalų fabrikėlis. Be to, jau atkurti įspūdingi gėlynai su kūrėjo itin mėgtomis vietos rožėmis, jazminais ir lelijomis. Būtent čia Ch.Dioras rado įkvėpimo sukurti tokius savo kvepalus kaip „Miss Dior“, „Diorama“, „Diorissimo“.
Kodėl būtent Grasas pelnė kvepalų sostinės vardą jau XVIII amžiuje?
Iki tol šis miestas garsėjo odos dirbiniais – pirštinėmis, krepšiais, diržais. Bėda ta, kad jie labai prastai kvepėjo. Bet vienam fabrikantui – Jeanui de Galimard’ui – šovė mintis natūralų odos kvapą nustelbti kvepalais. Tad nuo tada, kai čia atvykusiai kunigaikštienei Kotrynai Mediči (Catherine de Medici) jis padovanojo iškvepintas pirštinaites, prasidėjo šlovinga miesto istorija.
1747 metais ponas J. de Galimard’as įkūrė kvepalų fabriką ir Pirštinių kvepintojų bendruomenę. O jo pramintu keliu pasuko daug kitų vietos amatininkų, odos išdirbimą pakeitę kvapiųjų esencijų gamyba. Bepigu jiems buvo persiorientuoti į kitą verslą, nes šis Graso regionas dėl išskirtinio klimato ir dirvožemio galėjo užauginti tokių mimozų, jazminų, levandų, apelsinmedžių, rožių ir mirtų, kokių nerastum visoje Europoje.
Norite – tikėkite, norite – ne, bet skelbiama, kad šiandien Grasas patiekia du trečdalius viso pasaulio natūralių (ne sintetinių) kvepalų. O jiems sukurti reikia įspūdingo kiekio gėlių. Tarkime, iš 300 tūkstančių rožių žiedų išspaudžiamas tik vienas kilogramas ekstrakto, o kilogramui jazminų esencijos reikia 700 kilogramų žiedų. Todėl kasmet miesto apylinkėse užauginama ir surenkama per 5 tūkstančius tonų įvairiausių gėlių. Be kvepalų gaminimo, Grasas didžiuojasi seniausia „nosių“ mokykla, į kurią patekti siekia viso pasaulio parfumerininkai. Čia veikia Parfumerijos institutas ir Tarptautinis kvepalų muziejus. O kas dar, be kvepalų? Tarkime, XI amžiaus katedra, kurioje lyg niekur nieko, be jokios apsaugos, kabo trys Rubenso tapybos darbai...
Tad jeigu ne kvepalai, vargu ar kas užsuktų į Grasą, tipišką Pietryčių Prancūzijos miestą su siauromis gatvėmis ir tarp jų džiūstančiais skalbiniais. Vakarėjant čia tampa visai nejauku – krautuvininkai užtraukia metalines žaliuzes, ir savo gyvenimą pradeda tamsaus gymio gyventojai. Tačiau dienomis jis dūsta nuo turistų ir parfumerijos specialistų srauto.
Be pačių seniausių – „Galimard“ – namų, iki šiol Grase veikia 1926 metais įkurti „Fragonard“. Regis, jie netrukus pakeis miesto pavadinimą į savąjį, nes kiekviename žingsnyje matai tik jų iškabas: turistinis traukinukas, kvepalų parduotuvė, drabužių parduotuvė, namų apyvokos parduotuvė, kvepalų muziejus, Provanso mados muziejus – viskas tik su „Fragonard“ vėliava. Akivaizdu – puiki rinkodara, bet mieste, kuris turi porą aikščių ir keletą gatvių, to pavadinimo jau tikrai per daug.
Todėl man mieliausi kvepalų namai „Molinard“, įkurti 1849 metais. Jie atrodo kaip tikras aristokratas šalia rėksmingo nuvorišo. Labai gražus ir elegantiškas dvariukas su mažu muziejumi, kvepalų gaminimo mokyklėle ir parduotuve. O ir jų istorija verta dėmesio.
Pradėję nuo gėlių vandens ir odekolono, „Molinard“ sužavėjo Grase apsilankiusią Anglijos karalienę Viktorią. 1860 metais jie pirmieji ir kol kas vieninteliai sumanė savo kvepalus pilstyti į legendinės įmonės „Baccarat“ gaminamus krištolo buteliukus. 1900 metais nusipirko seną parfumerijos fabrikėlį, kurio architektas buvo pats Eiffelio bokšto kūrėjas Gustave’as Eiffelis.
1921 metais „Molinard“ sukūrė garsiausius savo kvepalus „Habanita“ su iki tol nematytu ir negirdėtu cigarų aromatu. O netrukus ir kvepalus „Concreta“, kuriems pirmąkart pasaulyje buvo panaudotas natūralus gėlių vaškas.
Paskatinti sėkmės 1930 metais namai pasamdė garsųjį krištolo dizainerį Rene Lalique, kad sukurtų buteliukus jų kvepalams. Tad vien dėl to verta įsigyti „Molinard“ aromatų. Net tiems, kurie nieko neužuodžia.
O apsilankyti Grase siūlyčiau net tiems, kurie rožių aromato neskiria nuo jazminų.
Svarbiausias akcentas – rožės
* „La Colle Noire“ pilis Provanse (Prancūzija) buvo mėgstamiausias dizainerio Christiano Dioro būstas ir jo ištikimas „padėjėjas“ kuriant drabužių ir parfumerijos kolekcijas.
* Praėjusiais metais legendinio prancūzų aukštosios mados dizainerio namas buvo ne tik restauruotas, bet ir atvertas lankytojams.
* Su vaikyste dažniausiai susiję gražiausi prisiminimai. Menininkai – ne išimtis. Ankstyvieji Ch.Dioro gyvenimo metai prabėgo nedideliame Granvilio miestelyje (Normandija, Šiaurės Vakarų Prancūzija), netoli trąšų gamybos fabriko, kuris priklausė jo tėvui Alexandre’ui Louis Maurice’ui Diorui.
* Troškus chemikalų kvapas įsismelkdavo į drabužius, odą, visur persekiojo Christianą, kaip ir užgaulūs bendraklasių šūksniai: „Dioras ir vėl dvokia!“
* Būtent tuo metu kilo svajonė sukurti nuostabius kvepalus, kurie aplinkui skleistų malonų kvapą. Tad nieko nuostabaus, kad daug džiaugsmo mažajam Christianui suteikdavo Lamanšo pakrantėje plytintis sodas, kur jo motina augino vešlias angliškas rožes.
* Rožės tapo svarbiausiu Ch.Dioro kūrybos akcentu. Pirmoji jo 1947-aisiais pristatyta kolekcija „New Look“ – tarsi himnas angliškoms rožėms.
* Suknelės išryškintu liemeniu ir plačiu sijonu – tarsi prasiskleidusiu žiedu – primena angliškas rožes jo vaikystės sode.
* Likus nedaug laiko iki Antrojo pasaulinio karo Ch.Dioras kartu su šeima persikėlė į Provansą, kur toliau piešė drabužių eskizus, augino gėles ir svajojo apie nuosavą namą.
* „Vakarais šviečiant jonvabaliams Provanse atsirado aromatas „Miss Dior“, – rašė Ch.Dioras savo memuaruose.
* Šis pirmasis „Dior“ ženklu pažymėtas aromatas pasirodė kartu su kolekcija „New Look“. O galimybė įsigyti nuosavą namą dizaineriui atsirado tik 1951-aisiais. Ch.Dioras pasirinko „La Colle Noire“ pilį Montoru miestelyje netoli Graso.
* Ši vieta tapo Ch.Dioro rojaus kampeliu, kur jis galėjo pabūti vienas, kūrti būsimųjų kolekcijų eskizus, mąstyti apie aromatus.
* Jis rekonstravo pilį, liepė iškasti stačiakampio formos tvenkinį, kurį pavadino „van-dens veidrodžiu“, apsodino alėją kiparisais, o sodą ir lauką – Centifolia rūšies rožėmis.
* Išoriškai jos nebuvo tokios gražios kaip angliškos rožės jo motinos sode, bet skleidė stiprų ir subtilų kvapą, dėl kurio jį vertina viso pasaulio parfumerijos specialistai.
* Bet to laiko, kai mėgstamas Ch.Dioro rožes pradėtos naudoti kvepalams gaminti, garsus mados dizaineris nesulaukė – jis iškeliavo anapilin būdamas 52 metų.
* O pirmieji kvepalai iš jo sodo rožių – „Dioressence“ – pasirodė 1979-aisiais. Užtat dabar rožių Centifolia kvapas yra beveik visuose šios prekės ženklo aromatuose.
* Mados namų „Dior“ parfumerijos specialistas François Demachy pats atvažiuoja į sodybą, esančią šalia „La Colle Noire“ pilies. Čia gyvena šeima, kuri prižiūri Ch.Dioro sodą ir surenka rožių žiedlapius gegužę.
