Kaune gimusi ir augusi Violeta iš gimtinės į Angliją pajudėjo vos sulaukusi 21 metų – tiek daug aplinkui žmonių kėlė sparnus į svečias šalis, kad pagundai neatsispyrė ir ji, rašo žurnalas „Stilius“.
Merginai spaudė širdį, kad liko sveikatos ugdymo studijos tuometėje Kūno kultūros akademijoje, bet juk tik vienai vasarai! Ta vasara tęsiasi... jau 15 metų. Mokslus atidėliodavo tai metams, tai keleriems, kol galiausiai metė. Tačiau ne tuščiai – Violeta įstojo į universitetą Anglijoje mokytis dizaino ir rinkodaros.
Beje, į Angliją mergina atvyko visai nemokėdama kalbos, tačiau išmoko ją taip, kad galėjo kibti į studijas. Nuo pirmos atvykimo dienos Violeta dirbo – nuo paprastos užkandinės kaip „Nando’s“, kur buvo patogu išmokti anglų kalbą, iki prabangių restoranų „Cipriani“ ir „Franco’s“. Jiems paaukoti vakarai ir savaitgaliai, o dieną – studijos.
Dykinėti nebuvo kada. Ilgainiui tokios darbo valandos išvargino.
Violeta pasinaudojo draugės žinia, kad „Giorgio Armani“ biure liko laisva administratorės pozicija. Tai ne pagal jos specialybę, bet viliojo laisvi vakarai ir savaitgaliai.
„Gavusi darbą stengiausi visai komandai padėti net rinkodaros ir viešųjų ryšių srityje, dalinausi ir grafinio dizaino žiniomis. Taip pamažu buvau pastebėta“, – pasakojo V.Jurkutė.
– Jau nemažai lietuvių įsidarbino puikiose kompanijose, tačiau mados namų „Jimmy Choo“ vardas daro įspūdį. Kaip ten atsidūrėte?
– Man labai pasisekė, nes darbo neieškojau – pakvietė „Jimmy Choo“ įdarbinimo įmonė. Jau turėjau patirties dirbdama mados namuose DKNY, „Giorgio Armani“ atstovybėje Jungtinėje Karalystėje rinkodaros ir viešųjų ryšių srityje.
Labai apsidžiaugiau – juk tai dar viena proga praplėsti žinias. Kompanijoje „Jimmy Choo“ dirbu ne tik su Anglija, bet kur kas didesniu EMEAI regionu – Europa, Viduriniais Rytais, Afrika, Indija (EMEAI – angliškasis išvardintų regionų trumpinys). Neseniai pradėjau rūpintis „Jimmy Choo“ reikalais Rusijoje ir Pietų Amerikoje.
– Koks jūsų darbas, ką turite nuveikti?
– Dirbu pagrindiniame „Jimmy Choo“ biure, kuris yra šalia „Giorgio Armani“, „Burberry“ ir „Tom Ford“ atstovybių. Kasdienis darbas nesiskiria nuo visuotinai suvokiamo darbo biure. Skirtumas toks, kad tas darbas ryškiai atsispindi parduotuvėse, vakarėliuose, žurnaluose.
Jokių keistenybių tikrai nėra, komanda draugiška, su visais lengva bendrauti – tiek su administratore, tiek su kompanijos prezidente.
Man labai patinka, kad galiu pamatyti „Jimmy Choo“ kolekcijas dar prieš joms išvystant dienos šviesą. Dažnai tenka dirbti su Sandra Choi – „Jimmy Choo“ dizainere. Įdomu bendradarbiauti su įvairiais specialistais kuriant batelius, rankines įvairioms progoms, pavyzdžiui, Indijos Dyvalio šventei, paskui stebėti, kaip idėjos išvysta dienos šviesą.
Taip pat bendrauju su „Jimmy Choo“ darbuotojais iš Milano, dažnai vykstu ten į kolekcijų pristatymus. Rūpinuosi verslininkais, kurie yra nusipirkę teisę steigti „Jimmy Choo“ parduotuves ar parduoda mažesnę kolekcijos dalį, kaip „Du broliai“ Lietuvoje.
Rengiu įvairius renginius, kuriu kito sezono rinkodaros, reklamos ir viešųjų ryšių strategiją. Stebiu, ar „Jimmy Choo“ parduotuvėse laikomasi mūsų nustatytų gairių.
Turiu aprėpti daugybę šalių, tad snausti nėra kada – nuo ankstaus ryto dirbu su Indija ir Viduriniais Rytais, vėlyvą vakarą prisijungia Pietų Amerika. Dėl laiko skirtumo darbo valandos neribotos, tenka dirbti viršvalandžius, taip pat ir savaitgaliais.
Bet džiugina geros „Jimmy Choo“ sąlygos kopti karjeros laiptais, jei tik nori tobulėti, visuomet gali rinktis kokius nors mokymus. Smagu, kad galiu daug keliauti. Vien per pastaruosius metus lankiausi ne tik Prancūzijoje, Italijoje, bet ir Kazachstane, Pietų Afrikoje, netrukus laukia Indija.
– O dabar papasakokite apie įdomiausią darbo dalį – ar turite „Jimmy Choo“ batelių?
– Taip, turiu didžiulę batelių kolekciją, – juokiasi Violeta. – Tai savotiška premija – du kartus per metus man skiriama tam tikra pinigų suma, už kurią nusiperku batelius. Negana to, kelis kartus per metus vyksta pavyzdinių batelių išpardavimas, kartais jų gaunu dovanų, nes tenka išbandyti prototipinius modelius – panešiojus juos savaitę dizaino komandai reikia pranešti, ar patogu, kas ne taip. Tos avalynės pora dažniausiai lieka man. Kai kurio dizaino bateliai net nėra išvydę dienos šviesos, todėl turiu kelias poras vienetinių modelių, nes jų gamyba dėl tam tikrų priežasčių buvo sustabdyta.
Šiuo metu nešioju „Cinderella“ („Pelenė“) modelio batelius. Pirmą kartą jie buvo sukurti per filmo „Cinderella“ pri-statymą 2015 metais, dabar vėl patobulinti, vis dar bandomi.
– O kaip susiklostė jūsų asmeninis gyvenimas kitoje šalyje?
– Sutikau savo žmogų, pavasarį už jo išteku – mudu kartu jau devyneri metai.
Su Julianu susipažinau restorane „Franco’s“ per pažįstamus. Studijų metu jo reklamos agentūroje vieną vasarą atlikau praktiką. Pažintis virto meile.
Julianas kilęs iš Olandijos, daug keliavęs, gyvenęs kitose šalyse, tad kultūriniai skirtumai jo negąsdina. Manoji gimtinės tradicija švęsti Kūčias tikrai yra mūsų namuose, bet stengiuosi įsigilinti ir į britų įpročius, nes Anglija man labai graži šalis.
Manau, žmonės skiriasi todėl, kad nustoja paisyti vienas kito norų, įsiklausyti į kitą. Kai abipusio sutarimo ir pagarbos vienas kitam nebelieka, meilė irgi ilgai netveria.
– Ką reiškia gyventi Londone? Vieniems tai svajonių miestas, kitiems – vieta, kur jie praleistų nebent porą dienų.
– Man Londonas patiko nuo pirmos dienos, patinka kasdienis šurmulys, pilna renginių, malonių vietų pasėdėti su draugais. Mudu su draugu gyvename šiek tiek už Londono, pietvakariuose, šalia Ričmondo parko. Tad galiu mėgautis ramiu apylinkės gyvenimu ir gamta.
– Ką kitoje šalyje radote sau mielo? Kas jus džiugina, suteikia jaukumo kasdienybei, padeda ištverti niūrius periodus?
– Labai patinka Anglijos gamta ir švelnus klimatas, tik žiemą sniego labai pasiilgstu. Savaitgaliais mėgstame aplankyti naujus dar neregėtus Anglijos kampelius, leisti lietingas dienas prie jaukaus židinio namie ar kokioje nors jaukioje užeigoje. Negaliu nepaminėti savo didžiosios meilės – bulmastifų veislės kalytės, vardu Truffles, ji labiausiai ir padeda ištverti kartkartėmis užslenkančius niūrius periodus.
– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris šiuo metu dar tik renkasi profesinį gyvenimo kelią?
– Paraginčiau niekada nenustoti svajoti, nes svajonės pildosi, taip pat kad niekada nenustotų siekti savo tikslų, ieškotų savęs. Niekada nevėlu keisti profesijos ir vėl pradėti mokytis iš naujo. Tai esu patyrusi savo kailiu, nes pradėjau mokytis trijuose universitetuose, o pabaigiau tik vieną. Baigusi vidurinę mokyklą dar grįžau į ją laikyti biologijos egzamino, nes jo reikėjo norint įstoti į tuometę Kūno kultūros akademiją. Tik dėl svajonių ir ryžto esu ten, kur ir dabar noriu būti.
– Jums padeda sėkmė ar alinantis darbas? Ką manote apie tai, kad vieniems, regis, viskas sekasi be pastangų?
– Reikia ir atsidavimo darbui, ir sėkmės. Pastaroji lydi tuos, kurie niekada nenuleidžia rankų. Mes iš tiesų negalime žinoti, kaip kitiems sekasi, nes žmogus rodo tik tai, ką nori. Dažnai atrodo, kad kitiems sekasi daug lengviau ir paprasčiau, bet patarčiau niekada nelyginti savęs su kitais žmonėmis, o siekti tik savo užsibrėžtų svajonių ir tikslų.
– Kaip manote – jums pasisekė, sekasi? Turite svajonių, planą dešimčiai metų į priekį?
– Negaliu sakyti, kad nesiseka, bet niekas lengva ranka irgi nebuvo paduota. Dirbau ir mokiausi nuo pat pirmos atvykimo į Angliją dienos, niekada nesustojau ir vis dar tenka daug dirbti, įrodinėti, jog sugebu, moku ir galiu, o tai irgi vargina ir kartais verčia sunerimti, kad nesiseka.
Svajoti niekada nenustoju, bet svajonėmis negalima dalintis ir apie jas kalbėti, nes jos gali ir neišsipildyti. Planą turiu, nors mama sako, kad aš planuoju, o Dievas juokiasi. Gal planas ir keisis, tačiau be jo gyventi negaliu – tikslai verčia kas rytą lipti iš lovos.
