Taip, tai atsitiko todėl, kad aš esu atkakli, kad užsispyrusiai ieškodama atsakymų juos radau, tačiau tai dariau dėl vienos priežasties – net negalėjau įsivaizduoti, kad nugyvensiu likusį gyvenimą su šia problema.
Jei Dievas duos ir sulauksiu senatvės, tai būtų reiškę taip gyventi gal 30, 40 ar net 50 metų. Net pagalvoti apie tai nenorėjau, ir tai mane varė į priekį. Patikėkite, kiek suklupimų buvo tame paieškų kelyje! Nesuskaičiuojamą skaičių kartų vėl „nutrūkdavau“, įkrisdavau į persivalgymo „daugiadienes“, daugybę kartų nusivyliau savimi ir ne kartą liejau ašaras, tačiau tvirtai žinojau, kad nepasiduosiu, kad išeitis tikrai yra ir aš ją rasiu.
„Kuo aukštesni tavo standartai, tuo didesnis atlygis“, – sako T.Robbinsas. Kalbant apie mane, aš net negalėjau įsivaizduoti, kad nugyvensiu visą likusį gyvenimą nuolat persivalgydama, tai priaugdama, tai vėl numesdama svorio, nepatenkinta savimi. Kitaip tariant, gyvenimas su priklausomybe neatitiko mano standarto, todėl aš padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad ją įveikčiau.
Tai galioja visose srityse. Kai kam standartas – turėti aukštojo mokslo diplomą. Ir jis to sieks bet kokia kaina. Arba yra žmonių, kurie būtinai nori turėti savo būstą. Standartas kaip tik ir yra apie tai, kas, tavo akimis, yra būtina. Ne tai, ką tu galbūt norėtum padaryti. Kai ko nors tiesiog nori, dažnai randi pasiteisinimų to nedaryti. Jeigu aš būčiau tik maniusi, kad gal būtų neblogai išsilaisvinti iš vidinio persivalgymų, nusivylimų savimi, svyruojančio svorio sukurto pragaro, ko gero, dar iki šiol jame gyvenčiau. Tačiau mano ketinimas buvo daug stipresnis nei noras. Tai buvo bekompromisis sprendimas. Kai ką nors tvirtai nusprendi, visada rasi būdų tai pasiekti.
Dar vienas mano gyvenimo standartas – dirbti mėgstamą darbą. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad visą gyvenimą dirbsiu tai, kas man nepatinka, nekęsiu sekmadienio popiečių ir pirmadienių. Pamenu, kai prieš daugelį metų baigiantis atostogoms aplankė blogas jausmas, kad reikės grįžti į nemėgstamą darbą. Tuomet pamaniau, kad tai nenormalu. Taip neturi būti. Aš noriu džiaugtis tiek artėjančiomis atostogomis, tiek grįžusi po jų, nes mėgstu tai, ką darau. Norėjau, kad man tai būtų norma. Tvirtai žinojau, kad tokią veiklą aš rasiu, kad ir kiek tai truks. Man pasisekė, kad po atkaklių ieškojimų tai atsitiko gana anksti, vos trisdešimties, tačiau tikrai būčiau ieškojusi ir ilgiau, nes surasti mėgstamą veiklą buvo ne tai, ko aš truputėlį norėjau, o tai, kas man buvo būtina.
O kokie jūsų standartai kalbant apie jūsų kūną, sveikatą, savijautą? Dar standartą galėčiau prilyginti tolerancijos lygiui. Kodėl vienos moterys susiima priaugusios 5 kg, o kitoms ir 20 kg priaugti neužtenka? Nes jų standartai skiriasi. Nes viena negali įsivaizduoti, kad gali turėti didesnį nei 5 kg antsvorį, o kitos tolerancijos riba galbūt bus 30 kg. Dar kartą pakartosiu frazę: „Kuo aukštesni tavo standartai, tuo didesnis atlygis.“ Tegul jūsų standartas būna turėti kūną, kuris trykšta sveikata ir energija, kuris tvirtas, lankstus ir sportiškas. Tegul jūsų standartas būna sveikai jaustis leidžiantis kūno svoris ir pasitenkinimo savimi jausmas. Jau dabar nuspręskite, kad būtinai tai pasieksite ir netoleruosite nieko, kas yra mažiau negu tai.
