Tačiau istorija paneigia šį tikėjimą – moterys savo išradimais įrodė, jog talento ir proto turi tiek, kad visos pasaulio pupytės ir kardašianės savo užpakaliais jo nepaslėps.
Kompiuterio algoritmas
Tai būdas, kaip skaičiavimo mašina apdoroja informaciją. Ir dabar jau pripažįstama, kad šį algoritmą išrado moteris. Ne šiaip išrado, o padarė tai XIX amžiaus viduryje. Ne šiaip moteris, o britų poeto lordo George’o Gordono Byrono duktė grafienė Ada Lovelace. Už tai ją vadina pirmąja pasaulyje kompiuterių programuotoja.
Mokytis matematikos Adą stūmė jos motina, bijojusi, kad patrakusio būdo dukrelė nuseks „bepročio“ tėvo pėdomis. Dukrai matematika patiko. Patiko ir skandalingas elgesys, meilužiai bei azartiniai lošimai, tačiau ne tai svarbu.
Svarbu, kad būdama dvidešimties A.Love-lace pradėjo bendradarbiauti su Londono universiteto matematiku Charlesu Babbage’u, kuris kūrė „analitinį variklį“ – pirmąjį teorinį kompiuterio modelį. O 1843 m. būtent Ada tiksliai aprašė, kaip žingsnis po žingsnio tam varikliui turi būti pateikiamos instrukcijos, kad jis atliktų sudėtingus skaičiavimus, galėtų dirbti ne tik su skaičiais, bet ir raidėmis bei simboliais. Dabar tos pastabos laikomos pirmuoju kompiuterio programos aprašymu. Istorikai ilgai įrodinėjo, kad pamišėlė Ada negalėjo nieko sukurti, tačiau pats Ch.Babbge’as savo memuaruose pabrėžė jos darbo svarbą. Dabar ji jau gavo Britanijos garbės medalį, o 2011 m. įkurta „Ados iniciatyva“ padeda moterims įsitvirtinti kompiuterių moksle.
Beje, yra dar viena moteris, tapusi pirmąja prie kompiuterio. Daktarė Grace Murray Hopper, JAV karinio jūrų laivyno admirolė, sukūrė pirmąją vartotojui skirtą kompiuterio programą COBOL. Be to, ji buvo pirmoji, kuri kompiuteryje atrado tikrą „bagą“ („vabalu“ vadinamos programos klaidos). Tą sykį didžiulė skaičiavimo mašina sukvailiojo, nes į vidų įskrido tikra peteliškė.
Elektrinis šaldytuvas
Hobokene (JAV) gimusi Florence Parpart JAV gyventojų duomenų bazėje buvo įrašyta kaip namų šeimininkė. Nieko nepadarysi – XIX amžiaus pabaigoje moterį vadinti išradėja buvo beveik amoralu. Tačiau iš tikrųjų ši „šeimininkutė“ savo išradimais gerokai pakeitė ir mūsų virtuvę, ir miestų gatves.
Neapsikentusi purvinų Niujorko ir Filadelfijos (miestų, kuriuose gyveno) gatvių, ji dar 1900 m. užpatentavo patobulintą gatvių valymo mašiną. Kaip rašė tų laikų autorė Martha Rayene, „ledi iš Hobokeno, po to, kai jos suknią aptaškė prastai veikiantis gatvių valytuvas, išrado tobulesnę mašiną“.
Ir išrado, ir įtikino daugybę JAV miestų naudoti būtent jos mašinas. Tačiau šis išradimas nublanksta prieš tai, ką F.Parpart užpatentavo 1914 m.
Ji sukūrė ir su elektros sistemas išmaniusiu sužadėtiniu sukonstravo pirmąjį elektrinį šaldytuvą. O kadangi jau buvo įgudusi verslininkė, labai sėkmingai tuos šaldytuvus reklamavo ir jais prekiavo. Taigi, ji „kalta“ dėl to, kad mūsų virtuvėse stovi tyliai urzgiančios metalinės spintos, o ne medinės nuolat tirpstančio ledo dėžės.
Indų plovimo mašina
Pripažinkite: dauguma nuoširdžiai tikite, kad buitinę techniką išrado vyrai? Nė velnio. Pasirodo, moterų išsivadavimas nuo vargo virtuvėje buvo jų pačių rankose.
Šelbivilyje (Ilinojus, JAV) užaugusi inžinieriaus Johno Gariso duktė Josephine, sulaukusi devyniolikos, ištekėjo už pasiturinčio verslininko Williamo Cochrane’o. Šeimynėlė mėgo vakarėlius. O vakarėlių svečiai mėgo vaišes, patiekiamas XVI a. porcelianiniuose induose. Kai kartą tarnai plaudami tuos indus apdaužė, Josephine Cochrane įniršo ir nuo to laiko indus plovė pati. Spėjame, kad tuo nesidžiaugė.
Vieną rytą iki alkūnių sumerkusi rankas į muiluotą vandenį ji staiga patyrė nušvitimą: ei, juk XIX amžius, visi ką nors išranda, tad kodėl nesukūrus indų plovimo mašinos? J.Cochrane idėjos neužmiršo ir netrukus išties sukūrė indaplovės koncepciją. Jos modelis labiausiai priminė indaploves, šiais laikais stovinčias dideliuose restoranuose, – į skyrelius sudėtus indus plauna galinga vandens čiurkšlė.
Mirus vyrui, ji ėmėsi indaplovių verslo ir iškart susidūrė su dviem bėdomis.
Pirmiausia – įsitikinę, kad moterėlė nieko neišmano, vyrai mechanikai griežtai nenorėjo nieko gaminti taip, kaip sukūrė ji. Darbai užsitęsė, bet galiausiai 1886 m. gruodžio 28 d. mašina buvo pagaminta ir patentuota.
Antra – pasiturinčios damos nenorėjo brangios indaplovės. Tarnai atsiėjo pigiau. Taigi, pirmąją indaplovę ji pardavė „Sherman House“ viešbučiui Čikagoje.
Verslas ėmė sektis po to, kai 1893 m. įtikino indaploves įsigyti pasaulinėje parodoje Čikagoje veikusius restoranus – tai buvo puiki reklama. J.Cochrane pati prekiavo savo skalbimo mašinomis iki pat mirties 1913 m. Jos įkurta kompanija, pakeitusi kelis šeimininkus, dabar vadinama „Whirpool Corporation“. Girdėta?
Namų šiluma
Sako, moterys saugo namų židinį? Suteikia namams šilumos? Pasirodo, tai ne poetiškos hiperbolės, o istorinis faktas. Jei namų šildymą būtume palikę vyrams, ligi šiol skaldytume malkas.
Mat pirmą dujinio centrinio šildymo sistemą išrado ir patentavo moteris Alice H. Parker. Dar labiau stulbina faktas, kad gana sudėtingą sistemą, kuri leidžia skirtingose patalpose palaikyti skirtingą temperatūrą, 1919 m. gruodžio 23 d. patentavo juodaodė amerikietė.
Nesvarbu, kad jos patentuotos sistemos niekas niekada taip ir nesumontavo, – juodaodė iš Moristauno (Naujasis Džersis, JAV) pirmoji sukūrė tai, kas visiems laikams pakeitė mūsų namus ir padėjo išvengti daugybės gaisrų.
Ir tai ne vienintelė moteris, kuri iššūkį suteikti namams šilumos suvokė tiesiogiai. 1947 m. fizikos daktarė Maria Telkes kartu su architekte Eleanora Raymond sukūrė ir pastatė pirmąjį pasaulyje namą, kuris šildomas tik saulės energija.
Jis išskirtinis tuo, kad čia sumontuoti ne saulės energiją elektra paverčiantys elementai, o speciali stogo konstrukcija, kuri kaupia šilumą. Masačusetso technologijų institute dirbusi M.Telkes panaudojo chemines medžiagas, kurios kaupė saulės energiją, o atvėsusios lėtai spinduliavo ją į aplinką.
Penkių kambarių namas kartais vadinamas „Dover Sun House“ (nes stovi Doveryje), kartais – „Peabody House“ (nes statybą finansavo turtuolė iš Bostono Amelia Peabody). Svarbiausia, jis visą žiemą buvo šiltas be jokio energijos šaltinio ir tai įrodė jame trejus metus gyvenęs M.Telkes pusbrolis su šeima.
Belaidžio duomenų perdavimo technologija
Tai ir atrodo, ir yra sudėtinga. Tuo labiau neįtikėtina, kad šiuolaikiniam belaidžiui internetui, mobiliajam ryšiui, GPS sistemoms svarbią kintamų dažnių technologiją sukūrė ir patentavo gražiausia pasaulio moteris. Holivudo aktorė Hedy Lamarr dažnai buvo taip pavadinama.
Iš tiesų tai taip neįtikėtina, kad kai 1942 m. ji savo išradimą pasiūlė JAV kariniam jūrų laivynui, niekas rimtai jos net neiš-klausė. Pasakė, kad kur kas geriau prie pergalės tokia gražuolė gali prisidėti rinkdama labdarą. Labdarą ji rinko efektyviai, tačiau vis tiek liko kiek nusivylusi – juk savo „dažnių šuoliavimo“ technologiją kūrė specialiai tam, kad radijo bangomis valdomos torpedos taptų atsparios signalo slopintuvams.
Buvusi Austrijos ginklų prekeivio, Hitlerio ir Mussolini draugelio Friedricho Mandlo žmona apie ginkluotę, elektroniką ir radijo bangas prisiklausė vakarėliuose, į kuriuos ją vedžiojosi vyras. Mat nenorėjo, kad ji filmuotųsi (po suvaidinto orgazmo filme „Ekstazė ir aš“ net norėjo išpirkti visas jo kopijas). Vyro pašnekovai į moterį nekreipė dėmesio, o ji viską įsidėmėdavo.
1938 m. moteris tiesiog pabėgo nuo ne mylimo vyro ir fašizmo (šiaip ar taip, ji buvo žydė), išvyko į JAV, laive sužavėjo Holivudo prodiuserį ir tapo aktore. Na, o 1942 m. kartu su kompozitoriumi George’u Anteilu patentavo šokinėjančių dažnių sistemą, kurią sukūrė įkvėpta 88 pianino klavišų. Deja, pernelyg aplenkė laiką.
Tik 1962 m. buvo pradėtos diegti tuo principu veikiančios sistemos, o 1997 m. H.Lamarr pagaliau sulaukė įvertinimo – už pasaulį pakeitusį išradimą gavo „Electronic Frontief Foundation“ pradininko apdovanojimą.
„Pats laikas“, – anot legendos, tuomet ištarė 84 metų aktorė.
Taigi, gerbiamosios, jei dabar nuėjusios į kokią fizikos laboratoriją ar programuotojus įdarbinančią įmonę pasijusite lyg vyrų tualete, žinokite – tai ne norma, o nesusipratimas. Nes čia aprašytos išradėjos – tik mažytis lašas genialių moterų jūroje. Todėl šią temą tikrai pratęsime – juk atrodo nenormalu, kad mūsų vaikus auklėja ne ryškaus proto, o ryškaus užpakalio pavyzdžiais.
