Iki šiol ši mados sritis mūsų šalyje buvo mažai kam girdėta. Pirmoji Ievos užduotis – iš mokslų užsienyje parsivežtas žinias paskleisti namuose.
„Visuomet mėgau madą, bet ilgai užtruko, kol atradau, kad tai gali būti ir mano profesija“, – pasakojimą pradėjo I.Jurgaitytė.
Psichologiją, interjero dizainą, kino industriją ir stiliaus kūrimą išbandžiusi Ieva atsakinga mada susidomėjo, kai kartu su vyru kirpėju atidarė Vilniuje esantį grožio saloną „MY Studio“.
„Kol jis kirpo, aš rūpinausi vadyba, tada pradėjau labai aktyviai domėtis kosmetika, kurią siūlome savo klientams. Man atsivėrė akys – supratau, kad tiek mados, tiek grožio industrijos labai teršia ne tik aplinką, bet ir mūsų organizmą“, – pasakojo Ieva.
Šis susidomėjimas jauną moterį ir atvedė prie tvarios mados (angl. „sustainable fashion“ – Aut.) studijų ESMOD universitete Berlyne.
Tvarumas vis dažniau minimas tarp įvairių industrijų specialistų. Ne išimtis ir mada, kuri yra viena didžiausių aplinkos teršėjų, išnaudojanti ne tik daug gamtos išteklių, bet ir žmones – kaip pigią darbo jėgą.
„Tvari mada yra sąžininga ir atsakinga mada, kuri remiasi holistiniu požiūriu į mados kūrimo, gamybos ir vartojimo procesą. Tai reiškia, kad visi proceso dalyviai yra atsakingi, įskaitant ir vartotoją, – aiškino pašnekovė. – Daug žmonių tvarumą laiko dar viena tendencija, jiems tai neatrodo kažkas, kam vertėtų skirti dėmesio. Suprantama, juk tvarumas ir mada apskritai yra du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai. Mada – tai, kas keičiasi, o tvarumas – tai, kas išlieka.“
Tačiau I.Jurgaitytė tai vadina ne tendencija, bet globalaus socialinės atsakomybės judėjimo dalimi. Pastaraisiais metais mokslininkams vis nenustojant kalbėti apie pavojų mūsų planetos ateičiai, vis daugiau žmonių tampa atsakingesniais vartotojais ir šios planetos gyventojais.
„Sąmoningumas auga kartu su informacijos kiekiu. Ir tai ne tik žmonių, bet ir prekių ženklų sąmoningumas, jie taip pat tampa vis atsakingesni“, – pažymėjo tvarios mados specialistė.
Ji įsitikinusi, kad šiandien plėtojant prekės ženklą mąstyti apie tai, kaip sumažinti savo paliekamą taršą gamtai, privalo visi. Anot jos, tai ne tik būtinybė norint būti konkurencingu rinkos žaidėju, tai būtina sąlyga norint išlikti.
„Tiek vartotojų, tiek kūrėjų suvokimas apie tai, kas yra geras dizainas, yra pakitęs. Šiandien jis apima produkto gamybos procesą, jo ilgaamžiškumą, priežiūrą, tai, kas nutiks, kai šis daiktas jau nebebus tinkamas dėvėti. Juk kiekvienas šių etapų palieka savo pėdsaką gamtoje“, – aiškino I.Jurgaitytė.
Jauniems, pradedantiems dizaineriams galvoti apie tvarumą savo kūryboje gali būti nemenkas iššūkis. Kita vertus, didelėms kompanijoms tapti atsakingesnėms taip pat labai sudėtinga.
I.Jurgaitytė įvardijo tvarios mados pavyzdžius: gamybą be jokių išmestų medžiagų likučių, vandens eikvojimo ir taršos mažinimą, pasirenkant efektyvesnes medžiagas ar gamybos procesus, arba gamybą tokių daiktų, kurie paskui bus nesunkiai pergaminami.
„Šimtaprocentis tvarumas nėra įmanomas. Svarbiausia yra pripažinimas: kad ir ką darysi, tai sukels poveikį aplinkai bei žmonėms. Būtent nuo verslo kompanijų ir ten dirbančių komandų ir priklauso, kokio dydžio šis poveikis bus. Štai kompanija „Patagonia“, viena tvarios mados lyderių, pabrėžia, kad siekia sukurti produktus, kurie nepadarytų jokios nereikalingos žalos. Vadinasi, tas poveikis aplinkai yra minimizuojamas, o ta žala, kurios galima išvengti, yra išvengiama“, – pasakojo I.Jurgaitytė.
Gaminanti lauko drabužius sportininkams „Patagonia“, – viena iš didžiųjų kompanijų, kuri, kaip ir „Nike“ bei „Adidas“, yra tarp lyderių, siūlančių socialiai atsakingai sukurtą mados produkciją.
Tačiau tokių mados namų nedaug. Štai australų atliktas tyrimas „Už brūkšninio kodo“ įvertino 308 savo šalyje veikiančius mados ženklus ir paaiškėjo, kad net pusė jų negalėjo nurodyti, kas ir kur pagamino dalį šių kompanijų produkcijos. Vos trečdalis jų žinojo, iš kur atkeliavo sagos bei užtrauktukai.
„Tai parodo, kokia sudėtinga yra mados industrija: kompanijos užsako gaminius iš trečiųjų šalių ir nė neįsivaizduoja, iš kur tai ateina. Industrijoje dirba daugybė žmonių, tačiau dėl jos kompleksiškumo dalis žmonių tampa beveidžiai – tai siuvėjai, pluoštų augintojai.
Mados revoliucija nori padėti atkurti tuos ryšius tarp vartotojo ir kiekvieno grandies dalyvio, pagerbti tuos žmones, kurie siuva mūsų drabužius“, – aiškino pašnekovė.
Ievos minima „Mados revoliucija“ – tai judėjimas, kasmet balandžio mėnesį švenčiantis mados revoliucijos savaitę ir skatinantis visuomenę per socialinius tinklus kreiptis į dėvimų prekių ženklų atstovus ir jų tiesiogiai paklausti: „Kas pagamino mano drabužius?“
Graži iniciatyva prieš trejus metus atsirado siaubingomis aplinkybėmis: tai nutiko po to, kai Bangladeše sugriuvo „Rana Plaza“ drabužių gamykla. Tai nebuvo vienintelė panašaus pobūdžio nelaimė, bet ji vadinama didžiausia kada nors mados industriją ištikusia katastrofa. Nelaimės metu žuvo 1134 gamyklos darbuotojai, dar 2515 žmonių buvo sužeista.
„Rana Plaza“ darbuotojai siuvo rūbus didžiausiems greitosios mados prekių ženklams ir užtruko labai ilgai, kol šios kompanijos prisiėmė atsakomybę dėl nelaimės, o ir tai nutiko dėl visuomenės spaudimo.
„Planeta, pelnas ir žmonės turi būti vertinami vienodai. Egzistuoja nemažai ženklų kūrėjų, jau suprantančių savo atsakomybę ir siekiančių pagerinti savo veiklą“, – aiškino I.Jurgaitytė.
Lietuvė žavisi žiediniu produktų kūrimo modeliu. Toks modelis vartotojui pasiūlo produktą, kuris vartoti nebetinkamą daiktą nukelia į kitą etapą – pergaminimo. Produktas, keisdamas formą, vis keliauja ratu ir yra panaudojamas.
„Tiesa, tai sudėtinga. Sukurti lengvai pergaminamą produkciją kompanijoms yra iššūkis dėl technologinių galimybių, o ir vartotojams tai nėra lengvai pasiekiama, bet tai – tik laiko klausimas“, – sakė Ieva.
Ji pasidalijo ir savo patirtimi. Panorusi atsikratyti dalies nebetinkamų nešioti drabužių I.Jurgaitytė suko ratus aplink Vilnių, kol rado tekstilei skirtų šiukšlių konteinerių. Jų turinys vėliau virsta čiužinių ar automobilių sėdynių užpildais, geresnės kokybės rūbai perparduodami dėvėtų drabužių parduotuvėse.
„Lietuvoje nėra patogios ir aiškios tekstilės perdirbimo schemos – čia matau didelę verslo nišą“, – sakė Ieva.
Kaip alternatyvas ji pasiūlė nenorimus drabužius pasiūlyti draugams, pabandyti parduoti „Vinted“ portale, padovanoti „Caritui“ arba atiduoti perdirbti „H & M“ parduotuvėse.
„Norint būti atsakingesniu mados vartotoju, svarbiausia būti racionaliam. Perku apgalvotai, o impulsyvumą palieku santykiams. Tai – pagrindinis principas, kuriuo vadovaujuosi pati pirkdama naujus drabužius.
Ar man to tikrai reikės? Ar aš šį rūbą dėvėsiu dažnai ir ar ilgai? Ką galėsiu padaryti su šiuo drabužiu, kai jis nebebus tinkamas dėvėti? Kokia informacija pateikta etiketėje apie tai, kur ir kokiomis sąlygomis pagamintas drabužis? Tokius klausimus užduodu sau. Jeigu apie ką nors svajoju ilgai, perku ramiau, žinau, kad tą rūbą dėvėsiu.
Mados specialistai sako, kad pirkinys yra pateisinamas, jeigu jį apsivilksime daugiau nei 30 kartų. Tačiau aš esu įsitikinusi: kad pasiteisintų suvartoti gamtos ištekliai ir žmogiškasis indėlis, apdaras turi būti nešiojamas kur kas ilgiau“, – sakė I.Jurgaitytė.
