Vasarą nemažai laiko Justina praleido Palangoje – šiek tiek su vyru smuikininku bei dirigentu Michailu Simonianu (30 m.), dar džiaugėsi galėdama skirti laiko mamai. Apie tai – žurnale „Stilius“.
Dėl karaokės – iš tiesų taip yra.
„Nebūčiau pagalvojusi, kad pamėgsiu dainuoti karaokę, bet dabar su malonumu ir jau įsidrąsinusi užtraukiu ne vieną populiarią dainą, – smagiai pasakojo J.Gringytė. – Tačiau turiu pabrėžti, kad dainuoju tik draugų rate, kur mano nusidainavimas nėra kritikuojamas, o tiesiog visi linksminamės.“
Smagios akimirkos – nedažnos, nes dabar artistė rengia naują vaidmenį – rugsėjį „bohemiečiai“ jubiliejinį sezoną pradeda režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir elektroninės muzikos kūrėjo Marijaus Adomaičio-Ten Walls elektronine opera „e-Carmen“. Tad nors daug kartų Justina yra atlikusi Karmen vaidmenį ir būtent po šio vaidmens debiuto Anglijos nacionalinėje operoje praėjusiais metais nugalėjo per Tarptautinius operos apdovanojimus, kompozitoriaus Georges’o Bizet kūrinį dar reikia nagrinėti ilgai ir sunkiai – solistė mokosi net atostogaudama.
– Vasara Lietuvoje daug kas skundžiasi, o kaip jums?
– Nėra blogų orų – yra tik netinkama apranga ir ne ta veikla. Šiemet man atostogos itin dosnios, – džiaugėsi Justina. – Pradėjome atostogas su vyru Palangoje ir tęsėme vasaros džiaugsmus Italijos pakrantėje. Michailui labai patinka Lietuva, ir mes čia mielai leidžiame laiką. Labai džiaugiuosi galėdama vėl sugrįžti į mūsų Baltijos jūros kurortą, ir šįkart – su mama.
– Galbūt esate savo vyrą kuo nors nustebinusi, prajuokinusi – gimtinės ar giminės ypatumais?
– Praėjusią vasarą su draugų kompanija ilsėdamiesi Ispanijoje radome kulinarijos knygą apie įvairias pasaulio virtuves ir maisto tradicijas. Radome skyrelį ir apie lietuvių virtuvę. Perskaitėme, kad anksčiau lietuviai nukritusią ant žemės duoną pakeldavo, pabučiuodavo ir tik tada ją valgydavo. Tai visus ir nustebino, ir prajuokino, bet privertė prisiminti duonos vertę.
– Kaip jums atrodo Palanga šiandien? Kas stebina, džiugina ar liūdina?
– Jūra, kopos, pušys kvapios ir gražios kaip visada. Tačiau aš matau akivaizdžių trūkumų – ne pinigų, o noro tobulinti infrastruktūrą.
Maloniai stebina lietuviai, tebevažiuojantys į savo pajūrį. Nemaloniai stebina šunų nepriežiūra pajūryje. Liūdina kainų ir paslaugų santykis bei mažėjantys paplūdimiai.
– Kaip įmanoma dirbti per atostogas, kaip save disciplinuojate?
– Pirmąsias dvi atostogų savaites nedainavau, išskyrus kelis karaokės vakarus ir draugų vestuves. Norėjosi pamiršti dainavimą profesionaliąja, rimtąja prasme. Po dviejų savaičių savaime sugrįžo noras dainuoti, pasiilgau muzikos.
Poilsiaudama Palangoje suteikiau ir keletą dainavimo konsultacijų. Bet svarbiausia – mokiausi „e-Carmen“.
– Kokia dabar būsimos elektroninės Karmen stadija ir kokie jos ypatumai?
– Kaip ir kiekvienas pasirengimas kokiai nors operai, šis susideda iš kelių etapų, kelių darbo sluoksnių. Šiuo metu mes beveik esame pasiruošę pradėti repeticijas Vilniuje. Kol kas procesas gana sudėtingas, nes partitūra juk visiškai nauja!
Toks projektas pirmas mano karjeroje ir esu dėkinga, kad Dalia Ibelhauptaitė man patiki premjerą, – jaučiuosi atsakinga ir jaudinuosi labiau nei įprastai.
Mane iš tiesų nustebino, kaip moderniai gali skambėti G.Bizet melodijų motyvai elektroninės muzikos pavidalu. Tiesą sakant, klausantis Marijaus ką tik sukurtų naujutėlių „e-Carmen“ įrašų man norisi šokti, o ne dainuoti, – smagiai prisipažino Justina.
– Darbas Lietuvoje – duoklė gimtinei, nesvarbu, kad galbūt gaištamas laikas ir nustumiami kiti projektai? Juk jūs – įvairių Europos scenų viešnia.
– Aš imuosi darbo tik labai gerai pagalvojusi ir susidėliojusi visus „už“ ir „prieš“. Nei duokle gimtinei, nei laiko gaišimu jokiu būdu negalėčiau to pavadinti.
Man viskas puikiai sekasi. Didžiuojuosi, kad pagaliau po ilgo laukimo ir svajonių pavyko įkurti savo labdaros ir paramos fondą. Tai labai daug darbo ir pastangų reikalaujantis ilgametis projektas. Pradžia sunkiausia, bet mažais žingsneliais judame į priekį, tikiuosi, laukiu įdomių projektų ateityje, bendradarbiavimo su kolegomis ne tik iš klasikinės muzikos pasaulio.
Labai anksti supratau, kad muzikas be paramos toli nueiti negali. Daugiau nei 20 metų svajojau, kada gi galėsiu pradėti padėti jauniesiems savo kolegoms. Būtent – apie tai svajojau nuo 10 metų!
– Koks jūsų šeimos gyvenimas po žiemą vykusių vestuvių? Spaudas pase vieniems keičia kai ką, kitiems neturi reikšmės, o kaip judviem su vyru?
– Vedybinis gyvenimas yra turiningas ir žavus! Mes didžiuojamės būdami vienas kito sutuoktiniai. Su Michailu jau bendraujame ne tik anglų ir rusų kalbomis, bet ir šiek tiek lietuviškai.
– Kokie jūsų namai Maskvoje? Ar justi politinių atspalvių jūsų aplinkoje? Jei taip, kaip tokiais atvejais jaučiatės, ką sakote?
– Tokiais atvejais atsakau labai paprastai: Maskva – viena pasaulio kultūros sostinių, ir aš turiu galimybę dainuoti pagrindinėse jos scenose, susipažinti su didžiais žmonėmis, išmokti kalbą ir pagaliau labai patogu iš Maskvos skraidyti!
O mūsų namai – jaukūs, gražūs, jie šalia galerijų ir teatrų.
– Justina, jei ant peties verktų draugė Lietuvoje dėl nelengvo gyvenimo, ką jai patartumėte?
– Kai žmogus verkia, jis nelabai gali išgirsti kitokias mintis. Reikia žmogui ir išsiverkti. Tačiau po kiek laiko aš jai priminčiau, kokia ji laiminga, kad turi švaraus geriamojo vandens, ir dar paklausčiau, kas būtų, jeigu staiga Žemėje dingtų elektra, – su šypsena tarė Justina.
