Dabar nestebina ant šilko tapančios moterys, tačiau Aušros šalikėlių ir suknelių kūrimas nesužavėjo – ji tapo paveikslus. Studijuojant dailės edukologiją Vilniaus pedagoginiame universitete užteko kartą pabandyti lieti spalvas ant šilko, ir Aušrą tai įtraukė.
O tikėjosi, kad tapyba liks tik jos pomėgis, nes daugiausia dėmesio skirs vaikų gabumams tapybos srityje ugdyti.
Negana to, kad tapo ant šilko, lieja ant jo ne gėlytes ar drugelius, o šiurkštokus roko grupės „Queen“ muzikantus, pašėlusį rokenrolo karalių Elvį Presley, pamaivą kino žvaigždę bei sekso simbolį Marilyn Monroe. O pirmiausia, ką ji nutapė tik pradėjusi pažintį su šilku ir dažais, buvo hipiai.
Kodėl būtent tokie simboliai, Aušra net nežino. Pasvalyje augusi mokinukė buvo gana uždara ir santūri, kūrybos sėklą mano gavusi iš mamos – matematikos bei dailės mokytojos.
Aistrą tapyti dar pakurstė netektis – po tėvelio mirties Aušra kasdien nupiešdavo keletą paveikslų, nes taip lengviau buvo pakelti liūdesį.
Po studijų bandymą dirbti gėlių salone ir dėstymą vaikams ji drąsiai iškeitė į atrastą pomėgį.
Prie vaikų ji greičiausiai grįš. Pajutusi, kokią laimę teikia tapymas, kaip išveja liūdnas mintis ir bejėgiškumą, ji norėtų tokį įrankį įduoti ir, pavyzdžiui, neįgaliems vaikams. Dar kol kas nežino, kaip, bet brandina idėją to mokyti kitus. O gal ir skirti dalį lėšų už parduotus paveikslus tiems, kuriems jų itin reikia.
„Jeigu žmogui labai patiktų mano paveikslas, bet jis neturėtų pinigų – padovanočiau jam savo kūrinį“, – tikino Aušra.
Jos kūrinių kolekcijoje yra ir nutapytų lelijų. Nors prieš tai ji manė, kad vaizduoti paveiksle gamtą yra gana nuobodu, bet kai svarbus žmogus panoro ne portreto, o gėlių, Aušra paprašė poros mėnesių su ta mintimi pagyventi. Ir taip atsirado labai jaukus meno kūrinys.
„Greičiausiai tai buvo dar viena nuostata, kurių mes pilni. Pripiešiau gėlių, ir man tai visai patiko“, – džiaugėsi pati dailininkė.
Nesvarbu, kas paveiksle, kiekvieną jį lydi pasakojimas – tiesiog toks Aušrai atsiranda tapant. Kai rengs parodą, šalia paveikslo būtinai bus ir su juo susijusi istorija. Gal net pačios sukurtos eilės.
Kokia dailininkės rutina – juk kai nereikia eiti į konkrečių valandų įrėmintą darbą, lengva nupleventi per dieną nieko nenuveikus?
„Galiu ilgai naktinėti, tačiau keliuosi 6, 7 valandą ryto. Išgeriu kavos, pavedžioju šunį, įjungiu linksmą muziką ir stoju tapyti. Būna tingėjimo momentų, tačiau tada bent jau apvedžioju kiekvieną detalę ir džiovinu – kiekviena turi išdžiūti, tik tada imuosi kitos, nes kitaip darbas susiteps. Žinau, kad tai turiu atlikti iki sutems, – natūrali šviesa geriausia, – tikino Aušra, besilaikanti disciplinos. – Dažnai vieną dieną per savaitę netapau – reikia nuo to atsitraukti, bet tuomet kuriu eilėraščius.“
Skyrė ji laiko dar kai kam – artimos sielos paieškoms. Penkerius metus trukusi draugystė iširo, Aušra pajuto, kad santykiai su tuomečiu mylimuoju ėmė priminti bendraklasių bendravimą. Be meilės, tik iš įpratimo tekėti neketino.
Ričardą sutiko pažinčių svetainėje – įsidrąsinusi ten užpildė anketą. Ričardas jai iš karto parašė žinutę, tačiau Aušra jos nepastebėjo. Antrąją, skambėjusią griežtai: „Tai aš tau parašiau – susitinkam“, – ji nepatikliai peržvelgė, tačiau į pasimatymą vis dėlto nuskubėjo.
Aušra neprisimena, bet vyras tikina, kad išvydusi internetinį herojų, ji išsižiojo.
„Ir vėl – nusistatymas. Maniau, kad internetinės pažinčių svetainės skirtos nedrąsiems ar kokių nors trūkumų turintiems žmonėms. Ričardas man pasirodė labai gražus, daug kalbėjo, juokavo – aš beveik visą laiką tylėjau, man jis labai patiko“, – prisiminė pirmą susitikimą moteris.
Draugystė rutuliojosi greitai – po penkių mėnesių jie jau gyveno kartu, Aušra net mamai bijojo pasakyti. Po poros draugystės metų susituokė. Vieni metai juodu – oficialiai vyras ir žmona, ir Aušra kol kas nė akimirką dar nebuvo suabejojusi savo pasirinkimu.
Pakylėta užsimezgusios meilės ji primiršo tapybą – juk buvo įpratusi prie šilko sėsti nusiminusi. Vadžias sugriebti padėjo mylimasis. Aušra džiaugiasi jo palaikymu – Ričardas net ėmėsi konkrečių pagalbos veiksmų: įkūrė „Facebook“ puslapį, tempia ant rėmų ištapytą šilką, rėmina paveikslus, bendrauja su užsakovais.
Poros gyvenimas nėra tik rožinis ir saldus it pyragaitis – Aušra to ir nesitikėjo, su nerimu laukdama meilės transformacijų. Tačiau jei susitvenkia koks debesis – tai iš smulkmenų, o skirtumus juodu išnarpliojo iš karto.
„Pavyzdžiui, Ričardas mėgsta gaminti, pamenu, kai pirmąsyk pasišovė paruošti man pusryčius. Tai buvo ne iki galo iškepti kiaušiniai! O ne, tokių nevalgau. Nepatiko jam ir mano saldi vištiena su ryžiais“, – su šypsena gyvenimo pradžią prisiminė moteris.
Sviestui ant duonos Aušrai iš kūrybos pakanka. Juolab kad moteris ir neturi kaprizų išlaidauti. Tik štai bent kartą per metus ištrūkti kelionėn visada nori – tai labai įkvepia. Keista, tačiau Tailandas nuvylė, nors dauguma taip žavisi ta šalimi.
„Patirtis toje šalyje numušė norą keliauti į Indiją. Nenoriu ilsėtis ir būti ponia šalyje, kurioje didžioji dalis žmonių gyvena skurde, toks poilsis tik pravirkdo mano širdį“, – sakė A.Dajorė.
O ar ta širdis laiminga kasdienybėje?
„Būti laimingam paprasta – gyvenime žmonės per daug klimpsta į savo mintis ir išgyvenimus. Pirmiausia reikia pamilti save ir džiaugtis dalykais, kurie verčia šypsotis. Laimės formulė kiekvienam žmogui ranka pasiekiama, tereikia užmerkti akis prieš socialines normas ar aplinkinių nustatytas vertybes – klausytis tik savo širdies norų“, – įsitikinusi A.Dajorė.
