Kaip dažnai nutinka, anksčiau ar vėliau tenka savo kailiu pajusti tai, prieš ką esame nusistatę. Papėje Daiva atsidūrė savo jogos mokytojos, „Lietuvos ryto“ televizijos kūrybos direktorės Jolitos Seredaitės kvietimu.
D.Žeimytė nemėgo ne tik palapinės. Buvo nusiteikusi, kad ir joga – tikrai ne jai, nors tai siūlė net gydytojai, mat Daiva turi problemų su stuburu.
Tik štai kartą kolegė J.Seredaitė, jau kurį laiką pasinėrusi į jogą, pasiūlė jai vis dėlto žvilgtelėti, kaip tai atrodo.
„To vieno karto ir pakako. Mane sužavėjo, kad pamokos metu dingsta visos mintys, esi susitelkęs tik į tai, kaip atlikti vieną ar kitą asaną. O juk sakoma, kad nuostabiausia yra nelaužyti galvos dėl problemų, susitelkti į momentą „čia ir dabar“. Užsiimdamas joga esi tiesiog priverstas panirti būtent į tokį momentą“, – džiaugėsi Daiva, prieš pusmetį pagaliau pamėgusi jogą.
Iki tol ji bandė lankyti aerobiką, baseiną, treniruoklių salę, bėgioti – niekas neužvaldydavo jos širdies, nepadėdavo nei iš anksto nusipirkti abonementai.
O dabar nepabūgo net į stovyklą važiuoti su 20 žmonių, iš kurių pažinojo vos kelis.
„Girdėjau atsiliepimų, kaip kai kurie fanatiškai aiškina savąsias tiesas, tačiau aš bendrauju su nuostabiais žmonėmis, kurie tolerantiškai, įdomiai paaiškina tam tikrus dalykus. Kompanija buvo nuostabi“, – dalijosi įspūdžiais Daiva.
Ji net laukė tos stovyklos, tikėdamasi lūžio. Greičiausiai jis ir įvyko, nes grįžusią į darbą kolegos ją pasitiko klausimais: „Kas nutiko – kodėl tokia laiminga? Tau viskas gerai?“
Daiva džiaugiasi savaitės Papėje poveikiu – ji grįžo tarsi išsivaliusi.
Rytą pradėdavo saulei tekant nuo meditacijos ir 5 elementų mankštos. Papusryčiavę stovyklautojai eidavo rinkti malkų, nes visą maistą gamindavo ant laužo.
Popiet vėl laukdavo jogos ar kokios nors kitos praktikos pamoka. Miegoti visi eidavo 22 valandą.
Nors savaitę Daiva maitinosi vegetariškai, grįžo dar jausdama sotumą – visko pakako ir buvo skanu. Parsivežė nemažai įvairių košių receptų – pasirodo, gali būti ne tik grikiai su sviestu ar avižiniai dribsniai.
Pietums, vakarienei stovyklautojai ruošdavo įvairius daržovių troškinius. Mėsos Daiva neužsimanė nė karto. Tik štai ko nors saldaus užsigeisdavo ne ji viena. Tam buvo pasiruošta – per savaitę sutirpo dėžė džiūvėsėlių, bananų, buvo suvalgyti paprasčiausi sausainiai „Gaidelis“ – juos su šypsena, nes šildė vaikystės prisiminimas, stovyklautojai pertepdavo sviestu.
Negana to, būdavo gaminami gardūs saldainiai iš riešutų, medaus, datulių, įvairių sėklų.
Receptų, ką gaminti, niekada netrūkdavo, nes jais dalindavosi jogos mokytoja Jolita, ilgai buvusi vegetare, dabar jau tapusi ir žaliavalge.
Ar buvo koks nors nesmagus, liūdnas momentas?
„Taip, – nustebino atsakymu Daiva. – Pirmą dieną jaučiausi labai keistai, tarsi suplūdo visos emocijos: nuo pykčio iki euforijos. Ilgėjausi prarastų žmonių, net paverkiau. Pirmos meditacijos metu tikrai nebuvau susikaupusi – man buvo tai šalta, tai karšta. Norėjosi namo, bet kartu ir nesinorėjo. Štai tokia buvo mano reakcija į tai, kad atsidūriau arti žemės, be civilizacijos triukšmo ir nuolatinio bėgimo.“
Tačiau viskas susitvarkė jau kitą dieną – dabar Daiva laiminga turėjusi tokių potyrių.
Išmoko ji gyventi ir palapinėje. Pirmą naktį, nusprendusi, kad šilta, susirangė savo guolyje su lengva pižama kaip namie. Paryčiais pabudo kalendama dantimis, o dar ir oras iš čiužinio buvo išėjęs. Šios patirties pakako, kad kitos naktys būtų gerokai jaukesnės.
Grįžus iš stovyklos kartu parvyko ne tik geros emocijos. Pusantros savaitės kankino sapnai – tikri košmarai su patirtomis bjauriomis situacijomis, žmonėmis, apie kuriuos seniai nebegalvojo. Atsakymą Daiva gavo: tiesiog pabuvus su savimi, pasąmonė pradėjo valytis nuo to, ko jai tikrai nereikia.
