Tapymu A.Chomičienė domėjosi nuo mažens – išpaišytos buvo ne tik tėvų namų sienos, bet ir balkonas. Pernelyg šio meno paslapčių ji nesimokė ir vėliau akriliniais dažais ant drobių tapė, ką tik sugalvodavo. Pamatę Agnės darbus, bičiuliai iškart žinojo, kokių dovanų iš moters norėtų sulaukti. Taip apie keturiasdešimt A.Chomičienės paveikslų papuošė draugų namus.
„Draugai vis prašydavo, kad jiems nutapyčiau paveikslą. Visiems labai patiko piešiniai, o mane džiugino pats procesas“, – šypsojosi A.Chomičienė.
Vėliau, kartu su vyru Valdemaru išvykusi į Ukrainą, Agnė nutarė daugiau pasigilinti į šio meno paslaptis. Ėmė lankyti dailės studiją – kasdien joje praleisdavo po penkias valandas.
„Kol vyras eidavo į treniruotes, aš žygiuodavau mokytis piešti. Norėjau išbandyti visus stilius ir atrasti savąjį“, – pasakojo moteris.
Jai labiausiai patinka piešti jūrą ir laivus.
„Mano tematika yra labai skirtinga. Dažnai pamatau ką nors gražaus, nufotografuoju ir perpiešiu“, – sakė ji.
Agnė buvo dažus iškeitusi į pieštuką, bandė ir tapyti ant šilko. Tačiau dabar mėgstamiausi tapo aliejiniai dažai, kuriais tapo ant drobės.
„Aliejiniai dažai yra palankesni darbui. Jeigu piešdama padarai klaidą, ją galima lengvai pataisyti“, – pasakojo moteris.
Vieną paveikslą A.Chomičienė gali nupiešti per tris dienas, tačiau, anot jos, daugiausia laiko prireikia paveikslams išdžiūti. Mat kai kuriems paveikslams reikia net ir septynių sluoksnių.
Agnė savo darbais dalijasi feisbuke ir bando parduoti tam, kad atsipirktų drobės ir dažai, kurie nemažai kainuoja. Bet labiausiai ji trokšta atidaryti savo darbų parodą ir gražiai išdėlioti paveikslus, kurie šiuo metu sudėti į vieną krūvą.
„Tik nežinau, nuo ko pradėti. O draugai vis skatina, klausinėja, kada gi aš atidarysiu parodą“, – šypsojosi ji.
Moterį labiausiai palaiko vyras Valdemaras, kuris visada pabūna su prieš pusantrų metų gimusia dukra Ieva Marija.
Jis mielai išleidžia Agnę užsiimti mėgstama veikla.
„Man piešimas – savotiška meditacija. Pasineriu į darbą ir viską pamirštu. Jeigu netapau ir pamatau ką nors kitą piešiantį – to dar labiau pasiilgstu“, – šypsojosi A.Chomičienė.
Parengė Indrė Greizaitė
