Garsus charizmatiškas indų mados kūrėjas Manishas Arora savo netikėtomis idėjomis ir spalvingu indų kultūros kraičiu akina Vakarų pasaulį. Jo kuriama mada – ryški, prabangi, skrupulinga, o kartais net ekscentriška. Užtat padirbėti pas jį studijoje trokšta ne vienas jaunas dizaineris. Ilgai svajojusi stažuotis pas šį dizainerį iš Šilutės kilusi mergina užpildė ir nusiuntė CV tikėdamasi, kad jai pavyks, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Talentinga lietuvė buvo pastebėta, tačiau jos naivi viltis įsikurti kūrėjo studijoje Paryžiuje labai greitai subliūško. Paaiškėjo, kad teks belstis į pačią Indiją, – būtent ten vyksta visas M.Aroros kūrybinės komandos darbas.
„Niekada neplanavau keliauti į Indiją, ji nebuvo mano svajonių šalis. 2013-aisiais laimėtas Lietuvos jaunojo dizainerio prizas mane paskatino siekti šiek tiek daugiau – parodyti savo kūrybą žymiems dizaineriams. Jau studijuodama kostiumo dizaino magistrantūroje kreipiausi į mados namus „Manish Arora“ dėl stažuotės. Maniau, kad viskas vyks Paryžiuje, kur ir pristatomos jo kolekcijos. Apsidžiaugiau gavusi patvirtinimą. Tačiau tik kitame laiške buvo parašyta, kad esu laukiama Delyje“, – juokėsi pašnekovė.
– Tikėjotės visai ne to. Ištiko šokas?
– Taip! Nes buvau beprotiškai laiminga ir norėjau vykti, jau ruošiausi. Apie Indiją sužinojau likus vos mėnesiui iki išvykimo. Keletą dienų dvejojau, tačiau draugai ramino, sakė, kad neišvykusi gailėčiausi visą gyvenimą. Taip prieš dvejus metus atsidūriau Indijoje.
– Kodėl kreipėtės į šio dizainerio mados namus?
– Daliai studentų praktika mados namuose yra studijų programos dalis, kai kurie kreipiasi asmeniškai. Kadangi didelė konkurencija, nelengva. Tad reikia kreiptis į dizainerį, kuriam tikrai būsi įdomus.
– Jūsų ir M.Aroros braižas panašus?
– Dizaineriai nesirenka visiškai į save panašių kūrėjų. Renkasi tokius, kurie papildytų. Tačiau turiu tą patį estetinį suvokimą, tik esu kiek jautresnio, delikatesnio stiliaus ir estetikos kūrėja. Man drabužių dizaine itin patinka 3D paviršiai, tokio pobūdžio tekstilė.
Bakalauro kolekciją kūriau įkvėpta gyvačių odos: turėjau rasti tam pakaitalus įvairiomis kūrybinėmis priemonėmis. Kūriau lazeriais, blizgiais žvyneliais. Tokia efektinga tekstilė man ir praskynė kelią iki šio didžio dizainerio.
Jo kūrybą stebėjau visus studijų metus. Pirmosios jo kolekcijos buvo pastebėtos studentų kaip šis tas nauja ir netikėta mados pasaulyje. Paryžiuje surengti jo šou stebino visą Europą. Jis unikalus tuo, kad į vakarietišką madą įlieja šiuolaikinės Indijos kultūros, sumišusios su kiču ir tradicijomis.
– Pristatydamas 2016–2017 m. rudens ir žiemos kolekciją ant podiumo modelį išleido su alyvine spalva dažytu šunimi...
– Kiekvienas mados šou yra didelė jo kūrybos dalis. Patys drabužiai tiek nepasako, kiek dizaineris nori pasakyti pasauliui.
– O ką reiškia būti stažuotoju tokiuose mados namuose?
– Kiekvieni mados namai dirba pagal savo sistemą ir logiką. Pasiseks ar ne, priklauso nuo to, kaip pavyks pateikti savo kūrybą. Man pasisekė, nes sugebėjau parodyti tai, kas patiko pačiam Manishui. Gaudavau vis daugiau pareigų, darbų. Esu girdėjusi, kad kai kurie praktikantai stažuotės metu tiesiog ruošia kavą arba karpo centimetro ilgio juosteles tris mėnesius, nė nežinodami, kam tai skirta...
Nuvykusi ten maniau, kad siuvinėsiu, darysiu nereikšmingus darbelius ir net nematysiu paties dizainerio. Buvau be galo nustebusi, kad dirbau tiesiogiai su juo. Mano pirmoji užduotis mados namuose buvo gauti spausdinių rinkinį, kurį sudarė erdvėlaiviai, sukomponuoti ant palaidinės, siūlyti galimus konstrukcinius sprendimus, užbaigti idėjas, derinti audinius.
Pateikdavau penketą galimų variantų, o dizaineris iš eskizų atsirinkdavo vieną. Po to jau galėdavau pradėti rūpintis gamybos procesu. Šio dizainerio mados namuose viskas – kūryba, siuvimas, siuvinėjimas – vyksta viename fabrike. Taigi man teko gana atsakingos tikro mados namų dizainerio pareigos.
M.Arora mėgsta jaunus, kūrybingus žmones, kurie įlieja šviežumo. Trejus ketverius metus dirbantys dizaineriai jau yra nuspėjami. O praktikantai kartais iš savo naivių idėjų sukuria puikių dalykų.
Tokia jau ta mados industrija – nė vienas daiktas visu šimtu procentų nėra tavo. Šiuose mados namuose pagrindinis mano darbas buvo susijęs su siuvinėjimais, piešinių komponavimu audiniuose ir siluetuose. Kiekvienas daiktas pereina bent per trijų dizainerių rankas, kol galiausiai būna baigtas.
– Kaip nupieštumėte M.Aroros portretą?
– Jis – įspūdinga asmenybė, beprotiškai charizmatiškas ir energingas. Gyvena savo kūryba ir tuo pasauliu, kurį matote ant podiumo. Jis sugeba priversti plaukti tokia kryptimi, kokia nori. Sakyčiau, net sugeba manipuliuoti žmonėmis, nors kuria daug bendrų projektų su kitais dizaineriais.
Kolekcijos kūrimo pradžia jo mados namuose visada būna smagiausia dalis – M.Arora dalijasi savo vizijomis apie būsimą kolekciją, o jo dizaineriai turi jį papildyti. Tai laikotarpis, kai ten dirbantys dizaineriai intensyviai svajoja, improvizuoja. Paskui – sunkus viso to įgyvendinimas, nes nemažai prisvajojama... Pavyzdžiui, 2015 ir 2016 metų rudens ir žiemos kolekcija buvo įkvėpta „Sostų karų“ ir festivalio „Burning Man“. Mes net namų darbus turėjome atlikti – pažiūrėti serialą ir kitą dieną pažerti naujų idėjų. Kad ir panaudoti kaukolę kaip rankinės idėją, ant modelių pečių pasodinti pasakų herojus: drakoną, varną, pelėdą.
M.Arora tiki, kad nėra neįmanomų dalykų. Jo biure negalima net užsiminti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių suknelė negali būti baigta.
Iš jo labiau išmokau dizaino vadybos nei paties dizaino. Tačiau supratau, kaip kurti tokius dalykus, kokių norisi. Kuriant dizainą visada susiduriama su iššūkiais, kaip įgyvendinti naują idėją, išsiuvinėti tam tikras detales...
– Ar buvo atvejų, kai nepavyko padaryti to, ko jis reikalavo?
– Kartais, būdavo, tikėdavausi, kad dizaineris pamirš kokią nors idėją, tačiau jis niekada nepamiršta! Pavyzdžiui, 2016-ųjų pavasario ir vasaros kolekcijos kojinės yra megztos Lietuvoje. Buvau priversta tai suorganizuoti, nes jis pareiškė, kad mano krašte populiarus nėrimas, ir aš turėjau surasti žmogų, kuris pagal originalų dizainą pristatymui nunertų 30 porų kojinių.
Buvo sunku dirbant Indijoje surasti žmogų, juo pasitikėti ir tikėtis, kad viską padarys taip, kaip reikia. Per pažįstamus susiradau moterį, kuri įgyvendino idėjas, siuntė į Indiją savo darbų pavyzdžius. Galiausiai atsirinkome tinkamus ir siuntėme į Paryžiaus mados savaitę. Nuostabias kojines nunėrė namų šeimininkė. Ji gal ir ne visai suprato, kam tai daro. (Šypsosi.)
– Charizmatiškasis kūrėjas liko patenkintas rezultatu, lietuviška kokybe?
– Buvo nunertos tikrai puikios kojinės: tokios, kokių reikėjo, – blizgančios, su gėlėmis, 8-ojo dešimtmečio disko stiliaus įkvėptos stilistikos.
– Pastebėjote kokių nors neįprastų jo įpročių, ritualų?
– vienas žmogus – daug kontrastų. Jis atsipalaidavęs, kūrybingas, bet kartu labai disciplinuotas. Girdėjau, kad kas rytą geria vandenį su agurku, citrina ir imbieru. Daug rūko. Į biurą atvyksta 9 val. ryto ir būna iki 18–19 val. Nuolat stebi, ką kiekvienas darbuotojas daro. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę nuolat su juo bendrauti, klausti.
– Sulaukdavote pagyrų?
– Taip. Tačiau jis labai sarkastiškas. Niekada komplimentų nepasakys tiesiai, tik juokaudamas, traukdamas per dantį. Bet kaip sako komplimentus, taip gali pasakyti, kad idėja – visiška nesąmonė. Jis turi tvirtą nuomonę visais klausimais.
– Turbūt skaudu girdėti kritiką iš tokios asmenybės?
– Tiesiog suvoki, kad ne visada viskas pavyksta gerai. Tiek daug drabužių, kad kartais iš anksto žinai: ne viskas bus gerai. Būdavo, turi lankstinuką su 30 skirtingų gaminių, žinai: kiek dar daug reikia padaryti, tačiau neturi žalio supratimo, ar pavyks viską atlikti laiku.
– Ar labai skiriasi vakariečių dizainerių ir indų darbo ypatumai, kūrybinė aplinka?
– Aplinka visai kitokia. Ten pigi darbo jėga, tad visas tas grožis ir mados stebuklas kaip M.Aroros kūryba gali atsirasti tik tokioje vietoje, kur siuvinėjimas yra pigus. Taip siuvinėti Europoje būtų neįmanoma – per brangu.
Teko ir man bendrauti su siuvinėtojais, lekalų kūrėjais. Iš pradžių buvo gaila stebėti tuos darbininkus, tačiau ilgainiui supratau, kad ten tai įprasta: egzistuoja kastos, o siuvinėtojais dirba ištisos šeimos, amato tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Indų vaikai, dažniausiai berniukai, siuvinėti pradeda nuo šešerių metų. Moterys, jei ir dirba ten, tai tik smulkius darbus. Fabrike, susijusiame su mada, retai išvysi moterį.
– Kiek žmonių dirba, kad šie mados namai kasmet pateiktų tokias įspūdingas kolekcijas?
– Studijoje nuolat sukasi penki šeši dizaineriai ir maždaug septyni stažuotojai. Įprastai vidutinio dydžio mados namuose stažuotojų daugiau nei nuolatinių dizainerių.
– Reikia manyti, kiekvienam tenka nemažas krūvis?
– Atvykusi išgirdau, kad manęs laukia šešios darbo dienos per savaitę. Vėliau supratau, kad tokia mados industrijos realybė. Visi dirba ištisą savaitę. Todėl daug didelių mados namų dizainerių po kurio laiko pasitraukia į mažesnius mados namus arba įgiję patirties pradeda kurti savo prekės ženklą.
– Kaip nutiko, kad pasibaigus keturių mėnesių stažuotei likote dirbti toliau?
– Galima sakyti, lieki tiek, kiek ištveri. Ne kiekvienas nori likti. Šiam darbui reikia visiškai atsiduoti, niekada negali pasakyti, kad eini namo nepabaigęs tam tikro darbo.
Būdavo, kad jausdavausi labai išsekusi, pasislėpdavau kokiame kampe šiek tiek pamiegoti. Sunku ir dėl specifinės Indijos aplinkos, karščio – vasarą temperatūra svyruoja apie 40 laipsnių. Delis, kuriame dirbau, nėra svajonių miestas – jis labiausiai užterštas pasaulyje.
Mados namuose praleidau tris sezonus, dalyvavau trijų kolekcijų kūrimo procese. Kaip juokiuosi pati sau, nusprendžiau pasitraukti, kol dar man patinka šis prekės ženklas. Kada nors galėčiau grįžti, tačiau dabar noriu pailsėti. Šiuo metu Indijoje turiu projektų su kitais dizaineriais. Taip pat pagaliau turiu progą pamatyti šalį, domiuosi kultūra, tradiciniu siuvinėjimu. Smagu tai daryti po pusantrų metų darbo.
– Buvote gražiai išlydėta?
– Su žmogišku supratimu. Nedaug europiečių šiame darbe pasilieka ilgam, nes pratę prie komforto. Be to, visuose mados namuose tai natūralus procesas, nuolat vyksta atsinaujinimas.
– Ar įsivaizduojate, ką po tokios patirties veiksite toliau?
– Įgijusi šios įdomios patirties ir kitokį mados matymą, perpratusi produkto gaminimo etapus nenorėčiau skubėti kurti savo prekės ženklo, noriu padirbėti šioje industrijoje ilgiau.
Blogai iškart patekti dirbti į savo svajonių mados namus, nes nebežinau, apie ką svajoti toliau. Tačiau yra dizainerių, kurie manimi domisi, kurių mados namuose taip pat galėčiau praktikuotis.
