Devynių dienų kelionė buvo pirmoji Eglės išvyka į Aziją. Fotografijos studijos vadovė turėjo ne tiek ir daug laiko susipažinti su šalimi. Todėl tinginiavimui ji skyrė vos kelias dienas, o likusį laiką intensyviai keliavo po šalį bandydama ne tik aplankyti svarbiausius turistinius objektus, bet ir geriau pažinti kultūrą. Iš viso Eglė sukorė apie 1500 kilometrų.
Viena geriausių pasitaikiusių progų – sinhalų Naujieji metai. Sinhalai – tai absoliučią daugumą Šri Lankos gyventojų sudaranti etninė grupė, išpažįstanti Teravados budizmą. Todėl ir Naujųjų metų šventė – ne triukšmingas renginys gatvėje, o giesmėmis paženklintas vakaras šventykloje.
Baltais drabužiais vilkintys budistai nešė lotosų žiedus prie Budos statulos ir meldė palaiminimo skambant vienuolių giesmėms. Kai kurie jų meldėsi ištisas 12 valandų nepajudėdami iš vietos. Visam šiam vaizdui dar daugiau magijos suteikė kokosų aliejaus žvakės ir kvapūs smilkalai.
„Šventyklą užplūdo tūkstančiai įvairiausių kultūrų ir rasių žmonių. Visi jie ėjo basi, kaip ir dera budizme. Maniau, va, dabar tai bus! Bet nieko nenutiko. Žmonės plūdo, bet jie visi žinojo, ką reikia daryti. Didžiulį įspūdį paliko ne tik žmonių gausa, bet ir jų tikėjimas. Neįtikėtinas jausmas, kai atsikeli kalnuose esančiame viešbutyje ir girdi, kaip budistų vienuoliai atlikdami apeigas gieda“, – įspūdžiais dalijosi E.Žiūkaitė.
Tai toli gražu nebuvo vienintelis kartas, kai Eglė lankėsi šventykloje. Lietuvė aplankė Budos danties šventyklą, kurioje laikomas vienas Budos dantų. Sakoma, jog maždaug 540 m. pr. Kr. kremavus Budą iš laidotuvių laužo buvo ištraukti keturi jo dantys. Trys jų iškeliavo į kitus pasaulius. O vienas buvo paliktas šiame. Nuo IV amžiaus jis laikomas Šri Lankoje. Dėžė, kurioje yra dantis, inkrustuota karalių ir karalienių dovanotais brangakmeniais bei perlais.
E.Žiūkaitė nepraleido progos apsilankyti juvelyrikos dirbtuvėse. Ji stebėjo, kaip gludinami brangakmeniai, vėliau pavirsiantys prabangiais papuošalais. O štai baldų dirbtuvėse Eglė išvydo, kaip atsiranda didingi mediniai baldai, drambliai bei žirafos.
Gyva laukine gamta turistai grožėjosi išvykę į safarį. Visureigiais važiuodami poilsiautojai matė krokodilų, antilopių, pelikanų ir dramblių. E.Žiūkaitė apgailestavo, kad per safarį taip ir neišvydo tigrų. Užtat dramblius Eglė apžiūrėjo iš labai arti. Vieną jų netgi prausė upėje.
Lietuvė apsilankė ir vėžlių ūkyje, žuvų turguje. E.Žiūkaitė patikino, kad turguje pamatytas vaizdas niekada neišblės iš atminties. Čia žuvys džiovinamos tiesiai ant žemės, todėl beveik netrukdomos jas kapoja varnos. Aplink daug šunų. Gerai, jei jie tik laksto aplink, o ne snaudžia prigulę prie žuvų.
Keliaudama po Šri Lankos miestelius ir kaimus E.Žiūkaitė negalėjo atsistebėti kontrastais. Prie vandenyno įrengti viešbučiai žavėjo tvarka, prabanga ir didybe. Panašių vaizdų buvo galima išvysti tik šalies sostinėje Kolombe.
„Kolombas paliko tvarkingo miesto įspūdį. Į sostinę nemažai investuoja Kinija, statanti septynių žvaigždučių viešbučius. Vis dėlto aplankiusi atokesnes vietas supratau, kad prastos gyvenimo sąlygos čia yra visiškai normalus dalykas. Kartais važiuodavau ir net kalbėti nebesinorėdavo pro automobilio langą išvydus skurdą ir apsileidimą“, – sakė E.Žiūkaitė.
Lietuvė iš arti pamatė skurdžią Šri Lankos gyventojų kasdienybę, kai su turistais susibičiuliavęs vietos gyventojas pasikvietė juos į svečius. Eglei buvo sunku patikėti, kad penkių asmenų šeima gali gyventi nedideliame kartoniniame namelyje.
„Kai bendrauji su žmonėmis neformalioje aplinkoje, susidarai vienokį įspūdį, tačiau apsilankęs jų namuose supranti, kad ir padorius darbus dirbantys žmonės gyvena arti skurdo ribos“, – pasakojo Eglė.
Nepaisant skurdo, šioje šalyje, priešingai nei toje pačioje geografinėje zonoje esančiose Indijoje, Kambodžoje ar Tailande, neišvysi prie turistų priekabiaujančių ir išmaldos prašančių vaikų. Bent jau Eglė atostogaudama tokių nesutiko.
„Apskritai vietos gyventojai labai malonūs žmonės. Faktas, kad jie nori parduoti prekes, gauti arbatpinigių. Bet kurioje kitoje šalyje lygiai taip pat įprasta mokėti arbatpinigius už nuneštą lagaminą ir kitus patarnavimus, – tai pasakiusi Eglė pridūrė, kad Šri Lankos gyventojai yra geriausi jos kada nors sutikti pardavėjai. – Jie nebruka prekių per prievartą, moka neįkyriai būti šalia tavęs visą laiką ir padaryti taip, kad tu ką nors nusipirktum. Pavyzdžiui, jei važiuoji į arbatos plantaciją, tave visada pasikvies išgerti arbatos. O toje vietoje, kurioje gersite arbatą, bus pristatyta arbatos pakelių. Tarsi ir nesi įpareigotas pirkti, bet jie visą laiką šalia tavęs stovės ir tu vis tiek nusipirksi. Tokia praktika Šri Lankoje taikoma visur. To reikėtų pasimokyti.“
Pati E.Žiūkaitė įsigijo smilkalų, įvairių saldumynų. Seseriai lauktuvių parvežė dailų sarį, o vaikams – vietinių močiučių pintų papuošalų. Eglė tiki, kad ne daiktai, o kelionės nuotraukos yra geriausias atostogų prisiminimas. Deja, šiais informacinių technologijų laikais nuotraukos dažniausiai taip ir lieka nejudinamos mobiliuosiuose telefonuose ar kompiuteriuose. Todėl E.Žiūkaitė nusprendė prisiminti seną tradiciją – išsispausdinti nuotraukas, sukurti kelionių albumų.
„Išties telefonuose esančias nuotraukas pamirštame lygiai taip pat, kaip ir kelionių įspūdžius. Po atostogų labai greitai įninkame į darbus ir jie tiesiog išgaruoja. Štai ir dabar vos kelios dienos, kai esu Vilniuje, o man jau kyla klausimas – ar atostogavau?“ – juokėsi Eglė.
