Ula neslėpė, kad šiame darbe itin svarbios pažintys. O vien sėkmės ir žavesio geram stilistui neužtenka, turi būti geras psichologas, gebantis sutarti su bet kokio būdo žmonėmis.
Ne vienas stilistas norėdamas išgarsėti bando įsilieti į elito vakarėlių gretas, susikurti žinomų ir pasiturinčių klientų ratą ir kuo dažniau šmėžuoti žiniasklaidoje, tačiau Ula niekada tokios strategijos netaikė. Kaip pati mergina sako, ji linkusi likti už kadro ir dėmesio jai visai nereikia.
Ji pripažino, kad yra iš tų stilistų, kurie kitą žmogų aprengs geriau nei save. Labiausiai Ulai patinka žmogui suteikti galimybę jaustis ir būti tuo, kuo jis nori būti, bet negali.
Stilistė yra bendradarbiavusi su Paryžiaus, Švedijos žurnalais. Ilgainiui Ulos darbų aplankalas gerokai padidėjo ir visos durys dar plačiau atsivėrė.
Mergina dabar turi visą darbų paletę: asmeniniai apsipirkinėjimai su žmonėmis, televizijos, žurnalų, reklamų, kino veikėjų stilizavimas ir įvaizdžio kūrimas, taip pat projektai užsienyje.
– O tapti stiliste buvo jūsų svajonė?
– Viskas įvyko savaime. Pamenu tą vasarą, kai buvau 16 metų. Tėvai pasakė, kad pinigų nebeduos. Svarsčiau, ką daryti, kaip išsisukti. Nusprendžiau įsidarbinti asistente pas dizainerę Daivą Urbonavičiūtę.
– Kaip jums pavyko, juk buvote 16-metė mergina be patirties?
– Turėjome bendrų pažįstamų. Pasikalbėjome ir ji pasiūlė jai padėti. Iš pradžių mano darbas buvo drabužių parduotuvėje. Man labai patiko visa sistema, taip atsirado noras dirbti su drabužiais.
Esu baigusi dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademijoje krimtau meno kritikos studijas. Visada buvau arti meno, bet sieti savo ateities su drabužiais neplanavau.
Nors visa mano šeima – menininkai, jie nemano, kad mano pasirinkimas būti stiliste yra sveikintinas dalykas. Kita vertus, tėvai man nieko nedraudė, jie palaikė savarankiško gyvenimo idėją. Savo gyvenimo režisierė buvau aš pati.
– Dabar jaučiatės sėdinti savo rogėse?
– Visada mąstau apie ateitį, bet nežinau, ar šį darbą dirbsiu būdama 40-ies.
Abejoju. Tačiau dabar mano darbas yra įdomus. Jeigu reikėtų dirbti kontoroje, tiesiog negalėčiau išsėdėti visą dieną.
– Kokią Lietuvos visuomenę jūs, kaip stilistė, matote?
– Jeigu lyginsime su pasauliu, lietuviai yra gana blankūs. Bėgant laikui vaizdas gerėja, tačiau kai kuriuos stereotipinius dalykus lietuviams iš galvos reikėtų išbraukti.
Geriausia būtų lietuvius išsiųsti į Skandinaviją. Mane žavi Skandinavijos šalių laisvė.
– Stilistų Lietuvoje išties apstu. Šiuo metu formuojate televizijos laidų herojų įvaizdį. Kaip pavyko ten įsisukti?
– Maždaug prieš trejus metus buvau vieno moterų žurnalo mados redaktorė, ruošdavau fotosesijas.
Dirbdama užmezgiau daug pažinčių. Siekdama geriausio rezultato užsidirbi vardą, o kalbos greitai sklinda.
Televizijoje vyksta nuolatinė kova dėl išlikimo. Juk yra daugybė naujų jaunų stilistų. Jiems reikia prasimušti, tad jie savo paslaugas siūlo už mažą kainą, nors jų darbo kokybė neatitinka net ir jos. Su naujokais pabandoma, bet dažniausiai grįžtama prie to, kas išbandyta ir pastovu.
– Kur vedatės klientus apsipirkti?
– Tai priklauso nuo kliento biudžeto. Kartais su tokiais klientais kaip verslininkai, politikai skrendame į Londoną ar Milaną – Lietuvoje pasirinkimas per mažas. Su kitais žmonėmis viską galime išspręsti Lietuvoje.
– Dirbdama televizijoje turite aprengti ne vieną žmogų. Kaip pavyksta pasiekti gerą rezultatą?
– Televizijos ekranuose dažnai šmėžuoja tie patys asmenys. Kadangi dirbu ne vienus metus, kartais net nereikia skambinti ir tartis, nes žinau, kokios spalvos, siluetai žmogui tinka.
Būna atvejų, kai išties sudėtinga žmones aprengti. Aš nekalbu apie stambius žmones (negana to, televizija prideda maždaug penkis kilogramus). Bėda ta, kad kartais žmogus, apsivilkęs tam tikrą drabužį, nesijaučia gerai. Jeigu apvilksi prasčioką karaliaus rūbu, jis nevirs karaliumi.
– Kokias žaviausias jūsų profesijos puses galėtumėte išskirti?
– Grįžtamasis ryšys – nuostabus dalykas. Kai rengi moterį ir ji pasako: „Ačiū, šiandien jaučiuosi graži.“
Tai labai žavus momentas.
– Kiek laiko skiriate savo išvaizdai?
– Kai buvau jaunesnė, daug laiko praleisdavau staipydamasi prieš veidrodį, dabar taip nėra. Atkreipiu dėmesį į patogumą ir stilingumą. Svarbu, kad drabužis paslėptų trūkumus arba pabrėžtų privalumus.
Nors tikrai žinau, kaip turi atrodyti spintos revizijos, kartais ir pati susiduriu su problema, laužydama galvą, ką apsirengti.
Paprastomis dienomis faktiškai nesidažau, tačiau jei turiu svarbų susitikimą, suprantama, pasistengiu atrodyti patraukliai.
– Jūs pati siuvate?
– Vaikystėje tėvai mane nugrūdo į siuvimo būrelį su neįgaliais vaikais, nes mano teta ten dirbo mokytoja.
Ten išmokau siūti ir sužinojau, kas yra tolerancija. Įsibrovus į kitokią erdvę ilgainiui tie žmonės man tapo visiškai normalūs. Jie be galo draugiški ir laimingi. Gali knibinėti tą pačią servetėlę savaitę, o po to dar savaitę jiems tai teikia tiek daug džiaugsmo, kad daugiau nieko nereikia.
– Kaip atrodo jūsų laisvadieniai?
– Beprotiškai myliu savo šeimą, gamtą ir laisvą laiką stengiuosi skirti jiems. Turėdama laisvo laiko stengiuosi pamiegoti, bet ne visada pavyksta.
Atrodo, kad turi ką nors daryti, bet vėliau supranti – tai yra laisvadienis ir nieko daryti nereikia.
Vasarą mėgstu eiti į turgų ir apsipirkinėti, sportuoti. Dievinu jodinėjimą, o žiemą užsiimu joga. Tai leidžia atitrūkti nuo realybės ir atsipūsti.
– Aplink jus sukasi daugybė žmonių. Ar nepavargstate nuo bendravimo?
– Aš – iš prigimties vienišas žmogus. Būdama tarp žmonių moku būti tik su savimi. Tai padeda.
Jeigu imsi atvirauti visiems, išmesi didelę dalį energijos. Aš nesu linkusi pasakotis – dažniausiai tai daro kiti, o aš išklausau. Išgirstu tiek dalykų, kad kartais atrodo, jog mano burnai prasivėrus kai kurie net žagtelėtų.
Toje srityje, kurioje aš dirbu, vyksta labai daug įdomių dalykų. Ir gyvenime, ir teatre, ir televizijoje užkulisiai yra visiems įdomūs.
– Ar šiuo gyvenimo momentu norėtumėte sukurti šeimą?
– Labai myliu vaikus, tačiau kol kas esu per daug valiūkiška.
Nežinau, kaip susidoročiau su rutina. Šiuo metu kvėpuoju visai kitais dalykais, su šeimos gyvenimu tai nelabai susiję.
Pastaraisiais metais esu viena. Norėčiau gražių santykių – aš juk moteris, man reikia dėmesio, šilumos.
Galbūt tiems gražiems santykiams trukdo mano darbas, nepastovumas. Dirbu ir savaitgaliais. Galiu susidaryti grafiką, tačiau žmogui, dirbančiam pastovų darbą, jis nebūtų patogus.
– Kokio vyro šalia jums reikėtų?
– Norėčiau, kad šalia manęs esantis vyras man būtų autoritetas, norėčiau iš jo mokytis ir saugiai jaustis šalia. Jis turėtų turėti beprotiškai gerą humoro jausmą. Tai neturėtų būti stereotipinis vyras.
Galėčiau tiesiog įsimylėti jo juoką. Norėčiau, kad jis būtų supratingas man, mano poreikiams ir norui gyventi.
Daugiau – antradienio žurnale „Stilius Plius“.
