Tomos vardas ir nuotraukos vis dažniau šmėžuoja žiniasklaidoje. Nieko keista: ji – ir profesionali grimuotoja, ir dviejų kompanijų „Oh!Skin“ ir „Elise Henri“ dizainerė. Veiklos jaunai moteriai į valias, tačiau ji sako, kad ne dirba, o tiesiog gyvena ir mėgaujasi tuo, ką daro.
Į mėgstamą veiklą T.Kisieliūtė pasinėrė po ilgų ieškojimų. Dvejus metus Islandijoje panevėžietė krimto stilistikos mokslus. Čia suprato: pranašu svečioje šalyje netapsi. Grįžo studijuoti į Lietuvą, Dailės akademijoje gilinosi į tekstilės mokslą, grožio mokykloje baigė vizažo, grimo ir ilgalaikio makiažo studijas, kol galiausiai atrado save.
– Kodėl iš atšiauria gamta kerinčios Islandijos grįžote į gimtąjį kraštą?
– Tikiu, kad gerai jautiesi ten, kur pavyksta susikurti gerą atmosferą. Islandijoje netgi pramokau kalbos.
Man buvo labai gera, ši šalis man tikrai artima, norėčiau netgi į ją sugrįžti, bet puikiai jaučiuosi ir Lietuvoje. Čia gyvena man artimi žmonės, draugai, čia artimas žmonių mentalitetas. Be to, gyventi svečioje šalyje psichologiškai nėra paprasta. Bet išvykti trumpam, praplėsti akiratį, tapti kosmopolitiškesniam – labai sveikintinas žingsnis.
– Dabar jūsų visur daug, kaip suprantu, sekasi labai gerai. Ar jaučiatės stovinti ant vieno aukščiausių karjeros laiptelių?
– Aš dar netgi ne laiptinėje! Noriu pasiekti labai daug. Kai vieną rytą pabusiu ir nebereikės kelti sau uždavinių, galėsiu sakyti, kad stoviu ant aukščiausio karjeros laiptelio.
– Grimuojate, mokote to kitus, o dizainere dirbate net dviejose įmonėse. Kaip viską suspėjate?
– Dieną pradedu anksti, stengiuosi grafiką susidėlioti labai tikslingai. Vizažas ir grimas yra mano gyvenimo būdas. Turėdama mėgstamą veiklą nejaučiu, kad dirbu. Ne veltui sakoma: susirask mėgstamą darbą ir niekada nereikės dirbti.
Kūrybiniu darbu užsiimu tada, kai atsiranda polėkis. Tai gali nutikti vidury nakties, savaitgalį ar per pietų pertrauką. Jeigu turiu nemažai kūrybinių minčių, mažiau grimuoju ir rečiau mokau tai daryti kitus, arba atvirkščiai. Kai išsisemiu vienoje srityje, užsiimu kita.
– Kuri veikla jums artimiausia?
– Visos veiklos artimos širdžiai ir glaudžiai susijusios. Jos veda vieno bendro tikslo link.
Nuo vaikystės domėjausi mada ir stiliumi. Drabužių dizaineris yra menininkas, o menininkas negali būti geru menininku, jeigu nesidomi savo aplinka. Mada nėra vien drabužiai, tai ir gyvenimo būdas.
– Didelė dalis lietuvių yra kuklūs, nelinkę išsiskirti. Kad ir kur nueitumėte, dėl savo išskirtinio stiliaus pojūčio neliekate nepastebėta. Ar patinka dėmesys?
– Dėmesys patinka visiems. Nesakyčiau, kad jo man mirtinai reikia. Kasdien esu labai paprasta ir niekuo neišsiskirianti moteris. O eidama į renginį stengiuosi visapusiškai atitikti aprangos kodą, temą, nes gerbiu kviečiantį žmogų. Neslėpsiu: kad gerai atrodyčiau, investuoju nemažai laiko ir pastangų.
Kai puošiesi, pasidarai sau mažą šventę. Tai puikus būdas praskaidrinti kasdienybę. Man labai gaila, kad lietuviai nėra linkę išsiskirti iš minios. Kita vertus, galbūt kitiems vien laiko ir pastangų neužtenka norint atrodyti stilingai.
– Jūsų kūną puošia ne viena akį traukianti tatuiruotė. Ką atšautumėte tiems, kurie siūlo pamąstyti, kaip atrodysite senatvėje turėdama tiek tatuiruočių?
– Visą laiką juokauju, kad kai būsiu sena, baisiau jau negalės būti. Šiais laikais žodis „sena“ įgauna labai skirtingų reikšmių. Sutinku moterų, kurioms 75-eri, tačiau senomis jų vadinti neapsiverčia liežuvis.
Galbūt senatvėje geriau džiaugtis, kad padarei viską, ką norėjai padaryti, o ne atvirkščiai.
– Kuriate apdarus prekės ženklui „Elise Henri“, jūsų kūriniai parduodami ir JAV. Kaip sekasi užkariauti Ameriką?
– JAV rinka kur kas didesnė nei mūsų. Mūsų rinka netgi perpildyta įvairių prekių ženklų, tad konkurencija labai didelė. Tiesa, nėra daug prekių ženklų, kurie parduoda klasikinius, bet tuo pat metu ir prabangius, įdomiais dizaino sprendimais pagyvintus drabužius.
Verslininkė Reda Karosienė atidarė dizainerių butiką Monake, tad mūsų sukurtų drabužių jau galima įsigyti ir čia. Be to, mes gana sparčiai populiarėjame ir Lietuvoje.
– Jūsų kuriami drabužiai skirti elegantiškai moteriai, kuri mėgsta prabangą. Kas gali leisti sau įsigyti jūsų kūrinius?
– Drabužių kaina nėra maža, tačiau jie kokybiški. Jie siuvami iš aukščiausios kokybės audinių, tai man, profesionaliai tekstilininkei, labai svarbu. Čia tiktų posakis: „Mes per mažai uždirbame, kad pirktume pigius daiktus.“
Tokie apdarai yra investicija, kai nori atrodyti ne tik stilingai ir elegantiškai, bet ir patogiai. Kaina yra verta prekės.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Moteriškumas man siejasi su paslaptimi. Kiekviena moteris turi turėti paslaptį, kurią žino tik ji.
Paslaptis – pats didžiausias moteriškumo ginklas. Jos stengiuosi įlieti ir į savo kuriamus drabužius.
Kai kuriu, noriu, kad vilkint tą pačią suknelę būtų galima dirbti, pietauti restorane, o vakare išeiti pavakarieniauti ir išgerti taurę šampano.
– Jūsų pačios stilius atrodo ekstravagantiškas, drąsus ir ryškus, o jūsų kuriami drabužiai – santūrūs, elegantiški. Jums elegantiškas stilius artimas ar kuriate įsprausta į tam tikrus rėmus?
– Dauguma drabužių mano spintoje yra būtent klasikinio stiliaus. Labai mėgstu aksesuarus ir įdomias detales, kartais netgi šokiruojančias.
Jos pagyvina klasikinį stilių. Aš sugebu klasikinį apdarą pateikti kitaip.
– Turėdama ne vieną darbą, ko gero, galite užsitikrinti stabilią finansinę padėtį ir leisti sau viską, ko tik širdis geidžia?
– Pinigus, kuriuos uždirbu, iš vienos veiklos investuoju į kitą. Tačiau negaliu sau leisti visko, ko tik užsimanau.
– Ko reikia, kad būtumėte visiškai laiminga?
– Reikėtų tiek daug iš savęs nereikalauti. Niekada nesijaučiu ypač nelaiminga, bet nesijaučiau ir labai laiminga. Tai mano ir kitų maksimalistų problema.
– Kodėl tokia veikli ir išskirtinė mergina vieniša? Esate per daug išranki?
– Aš tikrai esu beprotiškai išranki. Mylimas žmogus turėtų papildyti mane, bet netapti trikdžiu. Tokį žmogų sunku surasti.
Kadangi kasdien aplink mane yra daug naujų žmonių, neretai grįžusi namo noriu tylos ir ramybės.
Mėgstu pabūti viena. Mokėti būti su savimi ir tuo mėgautis – didžiulis turtas.
Kai išmoksti būti su savimi, gali būti ir su kitais.
– Ar jūsų gyvenime buvo momentų, kai atrodė, kad viskas slysta iš rankų?
– Didelių nuopuolių nebuvo, tačiau buvo momentų, kai atsikėlusi ryte suvokdavau, kad šiandien turiu padaryti tiek daug, kad net dienos tam neužteks. Tokiais atvejais griūvi ant žemės ir manai, kad nebegali, bet vis vien keliesi ir judi į priekį.
– Galbūt per mažai ilsitės?
– Rimtai atostogauju kartą per metus, tačiau išvyka pas mamą kelioms dienoms man prilygsta atostogoms. Visada sugrįžusi pas mamą būsiu jos mažoji dukrelė, nors turiu mažesnę sesę.
– Kokių moteriškų silpnybių turite?
– Mano silpnybė – kvepalai. Turiu be galo daug kvepalų ir kvepinuosi pagal nuotaiką. Jeigu ant kosmetinio stalelio nestovi bent dešimt skirtingų buteliukų, man prasideda panika. Viską atsimenu pagal kvapus. Dažniausiai neatsimenu žmogaus vardo, bet prisimenu, kaip jis kvepėjo.
