Eveliną drąsiai galima vadinti klajokle. Moteris yra apkeliavusi maždaug penkiasdešimt pasaulio šalių ir tai jokiu būdu ne pabaiga. Sėslų gyvenimo būdą su visais patogumais Evelina mieliau iškeičia į nutrūktgalviškas keliones po įvairiausius pasaulio kampelius.
Šiuo metu moteris keliauja po Pietų Ameriką. Evelina su savo vyru grafikos dizaineriu Edmundu (31 m.) dienas leidžia egzotiškoje Čilėje. Čia pora ir keliauja, ir dirba. Vienintelis dalykas, kurio reikia keliautojų darbui, – interneto ryšys. Ko gero, daugelis galėtų pavydėti šiai moteriai – ji nė nepamena, ką reiškia dirbti biure, mat beveik visada buvo laisvai samdoma darbuotoja.
Vieną dieną Evelinai ir Edmundui tiesiog kilo idėja keliauti po pasaulį. Kadangi pora nebuvo pririšta nei prie darbų, nei prie asmeninių reikalų, nusprendė pasinaudoti puikia galimybe ir įgyvendinti sumanymą.
Eveliną klajokliškas gyvenimo būdas žavi dėl nuolatinės kaitos, tačiau ji tikina, kad net ir keliaujant gali pasitaikyti nuobodžių dienų. Pasirinktoje šalyje pora praleidžia nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Apsistoja viešbučiuose, nakvynės namuose arba išsinuomoja butą.
– Kaip prasidėjo nesibaigiantis jūsų keliavimas?
– Kelionę aplink pasaulį pradėjome Pietų Afrikos Respublikoje. Po to aplankėme kelias Afrikos šalis – Ruandą, Burundį, Zanzibaro salą ir traukėme Azijos link. Laisvai samdoma darbuotoja buvau ir prieš prasidedant šiai kelionei.
Apie 2009-uosius iš Lietuvos išvykau į Londoną, čia beveik po pusmečio paieškų gavau darbą nuotoliniu būdu rinkodaros srityje. Matyt, tada ir supratau tokio darbo privalumus. Vėliau trejus metus gyvenau Amsterdame, čia tęsiau savo „frylancinimą“. Pagyvenus Amsterdame ir kilo idėja pasinaudoti galimybe dirbti iš bet kur ir apkeliauti pasaulį.
– Kokie jausmai apima paliekant Lietuvą?
– Smagu nežinoti, kas tavęs laukia kelionėje, bet kartu ir liūdna palikti draugus bei artimuosius. Tačiau galiausiai noras pamatyti pasaulį nugali ir to liūdesio netrukus nebelieka.
– Ko pasiilgstate gimtajame krašte?
– Ko gero, kasdien į šį klausimą atsakyčiau skirtingai. Šiandien ilgiuosi Kėdainių konservų fabriko naminių marinuotų pomidorų ir savo rožinio chalato!
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Tai priklauso nuo to, kur esame. Šiuo metu keliaujame nameliu ant ratų, tad įprasta diena atrodo taip: atsikeliame, lauke ant dujinės viryklės verdame kavą, pusryčiaujame, susitvarkome ir vykstame į kokį nors miestelį, kur yra prieiga prie interneto.
Gaila, bet užmiestyje mūsų turimas belaidžio interneto ryšio aparatas veikia ne visada. Tad kasdien apie 12 valandą keliaujame į kokią nors vietą ir dirbame tiesiai iš savo namelio. Jame yra elektra, tad nėra problemos įkrauti kompiuterių.
Pabaigę darbus analizuojame žemėlapį ir sprendžiame, kur nakvosime šį kartą. Paprastai renkamės vietas prie vandens telkinių – vandenyno, ežero ar upės. Ten ir jaukiau, o ir žuvies galima pagauti.
– Kaip pavyksta suderinti darbą ir keliavimą?
– Mano darbui svarbiausia yra kasdienė arba beveik kasdienė prieiga prie interneto. Dirbu laisvai samdoma vertėja įvairioms įmonėms Europoje, taip pat rūpinuosi internetine klasikinės muzikos parduotuve.
Darbo krūvis dažnai priklauso nuo mano noro ir galimybių, tad derinti darbą ir keliavimą nėra sunku. Sunkiausia reikiamu metu turėti gerą interneto ryšį. Tai turbūt didžiausias iššūkis derinant darbą ir keliones.
Mūsų kelionės trukmė nėra apribota, tad jei ir apsikraučiau darbais ir turėčiau mažiau laiko keliauti ir naujoms vietoms apžiūrėti, tai padaryčiau vėliau.
– Kuo dabartinė veikla miela jums?
– Jei nuoširdžiai, man sunku atsakyti į šį klausimą. Per daugiau nei dvejus metus prie nuolatinio keliavimo labai pripratau ir toks gyvenimo būdas man tiesiog tapo norma ir kasdienybe! Smagu vakarais ieškoti, kur apsistoti, ryte atsibusti vis kitoje vietoje, pusryčiauti pievoje prie ežero arba prie jūros, sutikti vis naujų žmonių, o kartais ir gyvūnų.
– Atrodo, kad jūsų gyvenimas prilygsta svajonei. Kaip pavyko rasti tokį darbą?
– Darbą susiradau tiesiog vartydama skelbimus. Darbas per atstumą pastaraisiais metais sparčiai populiarėja. Daugybė dizainerių, programuotojų, vertėjų, rašytojų ir kitų profesijų atstovų būtent taip ir dirba. Būti biure dažnai tikrai nėra būtina, o esant būtinybei pasikalbėti užtenka tai padaryti per „Skype“.
– Ar galėtumėte įsivaizduoti save dirbančią įprastą darbą: aštuonios valandos biure, namai su visais patogumais?
– Tiesą sakant, sunkiai. Įsivaizduoti gal ir galiu, bet nepasakyčiau, kad tokio gyvenimo būdo geidžiu.
Niekada nedirbau biure. Dabartiniai namelio ant ratų patogumai mane taip pat visiškai tenkina.
– Ar kalbos barjeras gali tapti sunkumu keliaujant?
– Anglų kalba, be abejo, būtina. Tačiau šiuo metu keliauju po Pietų Ameriką, tad labiau reikia mokėti ispaniškai. Mano minimalių ispanų kalbos žinių pakanka apsiperkant, važiuojant taksi ar norint ką nors rasti, tačiau nesugebėčiau palaikyti įdomesnio pokalbio. Galiu tik papasakoti, kur keliauju, iš kur esu ir kur jau buvau.
– Kad perprastum kitos kultūros žmones, reikia laiko?
– Be abejo! Nors kai kurie dalykai matyti ir iš pirmo žvilgsnio. Norint šiek tiek perprasti kitą kultūrą, reikia vienoje vietoje pabūti kiek ilgiau, lankytis vietinių pamėgtose vietose, su jais bendrauti ir kartu išlenkti taurelę.
– Su kuo sunkiausia susidoroti kelionės metu?
– Internetas... Turbūt labiausiai ilgiuosi kasdienio gero interneto ryšio. Toks yra Lietuvoje.
– Jums svarbu patogumai?
– Nesu labai išranki – svarbiausia, kad gyvenamojoje vietoje būtų nuosavas tualetas, tinkama kambario temperatūra... ir nebūtų tarakonų!
– Į kelis lagaminus telpa jūsų daiktai?
– Kelionę pradėjome su 7 kg sveriančiomis kuprinėmis. Neseniai įsigijome namelį ant ratų, tad vietos nebetausojame. Dabar, matyt, viskas porą tonų sveria.
– Be kokių trijų dalykų negalėtumėte išvykti į kelionę?
– Kompiuterio, paso, vyro.
– Ar norint keliauti reikia turėti nemažai pinigų?
– Ne. Yra begalė būdų keliauti pagal savo kišenę.
Sutinku nemažai studentų ir jaunų žmonių, kurie keliauja metus ir ilgiau. Jie pasirenka norimą regioną, pvz., Centrinę Ameriką arba Pietryčių Aziją, ir pragyvena vietoje dirbdami paprastus darbus arba už nakvynę ir maistą savanoriaudami nakvynės namuose.
Apylinkes ir kitus miestus galima nebrangiai apžiūrėti visur keliaujant autobusu – taip dažnai daro vietiniai.
– Kaip planuojatės biudžetą: turite tam tikrą limitą, kiek galite išleisti, ar išlaidaujate negailėdami pinigų?
– Biudžeto per daug neplanuojame. Tiesiog dirbame beveik kasdien ir gyvename pagal savo galimybes, kaip tai darytume sėsliai gyvendami Lietuvoje ar kitoje šalyje.
– Svetimoje šalyje galima susikurti tokį gyvenimą, kokio trokšti?
– Aišku. Bet, žinoma, nelygu, ko žmogus trokšta.
– Jeigu norėtumėte susilaukti vaikų, bent jau kurį laiką reikėtų gyventi sėsliai. Kokioje šalyje norėtumėte apsistoti?
– Mano svajonių šalis yra JAV.
Labai tolimos ateities neplanuoju, tačiau artimiausius metus keliausiu nameliu ant ratų po Pietų Ameriką. Kas manęs laukia vėliau, nenumanau.
Daugiau nuotraukų E. Stundžienės „Instagram“ paskyroje: @stundziene
