Sėkmingiausią savo projektą Agnė pradėjo praėjusią vasarą, kai į jos elektroninę pašto dėžutę įkrito laiškas iš tolimojo Azijos miesto. Honkonge įsikūrusi agentūra, atstovaujanti vienam svarbiam klientui, pasiūlė lietuvei menininkei sukurti dar vieną lūpų dažų skulptūrą, tik šįkart didesnę.
Agnę jie rado internete aptikę jos kiek anksčiau iš 5 tūkstančių vienetų panaudotų lūpų dažų sukurtą „Lūpdažį milžiną“.
„Iš pradžių jie mane pakvietė atsivežti šią skulptūrą, tačiau ilgainiui bendraujant laiškais viskas išėjo taip, kad manęs paprašė sukurti naują. Prieš tai sukurtą skulptūrą ketinau užregistruoti kaip Guinnesso rekordą, tačiau vėliau sužinojau, kad ji neatitinka kriterijų, nes skulptūros karkasas buvo pagamintas ne iš lūpų dažų. Taigi skulptūrą Honkongui kūriau tik iš lūpų dažų. 3 metrų aukščio kūriniui prireikė net 20 tūkstančių vienetų šių kosmetikos priemonių“, – šypsosi Agnė.
Menininkė įspūdingą darbą konstravo Lietuvoje, o tik tada skraidino į ekspozicijos vietą, kad galėtų užbaigti. Iki šiol Agnė negali atsidžiaugti savo sėkme ir kinų požiūriu į menininkus – jai ne tik buvo sumokėta už skulptūrą, bet ir pasirūpinta visais kelionės niuansais. Nors dar labiau ją stebino kitas faktas.
„Pačiai buvo labai keista, kad užsakovai mano skulptūrą sumanė eksponuoti prekybos centre „WTC Mall“. Tai sužinojau tik pasirašiusi sutartį. Mes esame įpratę meną matyti galerijose ir muziejuose, tačiau ten meno galerijų beveik nėra dėl siaubingai didelių nekilnojamojo turto kainų. Kelios galerijos tokios mažytės, kad jose tikrai negalėčiau eksponuoti savo lūpų dažų bokšto. Tad praktika meno kūrinius eksponuoti erdviuose prekybos centruose ten labai paplitusi“, – pasakojo Agnė.
Nepaisant to, kapitalizmu ir prabanga trykštančiame mieste menininkei labai patiko. Ji netgi svajoja šiame mieste sukurti dar ką nors.
„Nesiimu kurti jokių meno kūrinių, kai kas nors bando diktuoti sąlygas. Pirmiausia sugalvoju idėją ir tada ieškau rėmėjo. Juk vienam menininkui nelengva, kai reikia surinkti 20 tūkstančių vienetų lūpų dažų, – jie kainuoja“, – pasakojo Agnė, iš kinų nesulaukusi jokių didesnių reikalavimų.
Galima sakyti, kad Honkongas tapo netikėtu šuoliu menininkės karjeroje. Sutapimas ar ne, tačiau svečiuodamasi Azijoje ji sulaukė ir kvietimo iš Šveicarijos: meno kūrinių iš perdirbtų daiktų parodoje su savo kūryba laukiama ir ji. Ten turėtų atsirasti net trys Agnės kūriniai: „Lūpdažis milžinas“, nagų lako buteliukų vitražas „Stiklo pūtimas“ ir iš žurnalų iškarpų pagamintas koliažas „Šiuolaikinė lietuvaitė“.
– Gavusi kvietimą sukurti „Lūpdažių bokštą“ turėjote nudžiugti.
– Daugelis mano kūrinių – netradiciniai, dideli. Neslepiu, kad mano tikslas – eksponuoti juos užsienyje. Kai gavau laišką, klykiau ir šokinėjau iš džiaugsmo. Vis dar atsimenu savo emocijas. Paskui meldžiausi, kad visa tai įvyktų.
Esu gavusi nemažai pasiūlymų, bet juk viskam reikia nemažai pinigų. Tad šįkart buvo labai džiugu, nes ne tik gavau honorarą už savo kūrybą, bet ir dar daug kuo buvo pasirūpinta. O būnant ten su manimi susisiekė vietos lietuvių bendruomenė. Honkonge susipažinau su nuostabiais žmonėmis, jie aprodė miestą, įdomiai apie viską pasakojo.
Tokiu dideliu kinų susidomėjimu manimi ir geranoriškumu stebėjosi net Honkonge gyvenantys lietuviai. O man viskas ėjosi lyg per sviestą!
– Kaip nutiko, kad pasirinkote būtent tokias moteriškas darbo priemones?
– Mano, kaip profesionalios menininkės, karjera prasidėjo nuo tapybos – aplankė didžiulis noras kurti. Iš pradžių ėmiau tapyti – tapiau tai, ką stebėjau. Pati esu moteris, bet stebėjau ir drauges: kaip puošiasi, ką veikia, kur eina, vakarėlius, rankines, lūpų dažus ir kitas grožio priemones. Tai mane įkvėpė.
– Kuriate ir drabužius, bet dabar kur kas rečiau. Kas pasikeitė?
– Nesu drabužių dizainerė. Mano sukurtos palaidinės – tiesiog paveikslai ant drabužių. Man visada svarbiausia mano sukurtas grynasis menas. Tik pastebėjau, kad jį atspaudus ant marškinėlių gali išeiti labai originalių drabužių. Todėl tai labiau vienas mano projektų nei nuosekli kūrybos linija. Ir toliau noriu kurti netradicinius meno objektus ir tapyti paveikslus, tad šį darbą perleisiu kitiems – šiuo metu tariuosi su viena kompanija.
– Jūsų meno kūriniuose daug mados, o madoje – tapybos. Kiek šiais laikais mada ir menas susiję?
– Nesu nei mados, nei stiliaus ekspertė, tik manau, kad turiu šiokį tokį skonį. Labai smagu, kad žmonės nori rengtis originaliai. O tai darydami domisi menu, šiuolaikine kultūra – viskas vyksta natūraliai. Tad ir originalus menas ateina į madą, o įdomiai atrodantys įkvepia ir menininkus. Vyksta savotiška cirkuliacija.
– Kokie dar moteriški madingi objektai galėtų tapti jūsų įkvėpimo šaltiniu?
– Matau labai daug galimybių. Net buvo kiek juokinga, kai Honkonge visi klausinėjo, ar „Lūpdažių bokštas“ yra didžiausia mano skulptūra iš lūpų dažų. Ten įprasta, kad menininkai turi savo siaurą sritį. Neatmetu galimybės, kad iš jų sukursiu dar ką nors, bet yra daugybė kitokių priemonių, be to, svarstau apie ekologiją. Lūpų dažai nėra perdirbami, tiesiog išmetami į sąvartyną. Todėl matau prasmę kurti iš jų.
Beveik metus kuriu meno instaliaciją, tai bus 18 moterų figūrų iš vielos erdvinis kūrinys. Tik, deja, sudėtinga dėl eksponavimo susitarti su Šiuolaikinio meno centru. Teks instaliacijai susirasti kokią nors netikėtą vietą. Taip jau yra – savo šalyje pranašu nebūsi.
– Užsieniečiai lietuvišką meną vertina labiau nei mes patys?
– Kažkada apie tai pamąstydavau, būdavo šiek tiek liūdna, nes penkerius metus užsiėmiau tik kūryba. Esu rengusi ne vieną projektą, ieškojau galimybių gauti stipendiją ir supratau, kad daug lengviau susirasti privačių rėmėjų, nei prašyti institucijų. Dažnai rėmimo sulaukia projektai, kurių nematyti viešai, o aš darau pakankamai daug ir iš mūsų institucijų pinigų negaunu. Matyt, mano kelias turi būti kitas.
– Darbo procese jums taip pat reikalingos didelės erdvės. Kur kuriate?
– Turiu studiją savo namuose. Tik dideliems meno kūriniams ten vietos neužtenka, nes studija pritaikyta paveikslams tapyti. Didžiajai lūpų dažų skulptūrai teko išsinuomoti papildomą didelę studiją.
– Kaip sekasi gyventi, kai studija tiesiog namuose?
– Puikiai. Esu labai disciplinuota menininkė, tik dabar, po kelionės, leidžiu sau kiek atsipūsti. Įprastai dirbu labai daug, įskaitant savaitgalius. Neskaičiuoju darbo valandų. Kai žmonės sako, kad negalėtų dirbti namuose, juos suprantu, bet aš noriu kurti tik taip.
Mano namų svetainė sujungta su dirbtuve, ir man tai labai patogu. Dažniausiai pusę dienos atlieku administracinius darbus, taip pat turiu savo tapybos kursą – mokau kitus žmones. Turiu daug įvairių projektų, bet darbo krūvis negąsdina, nes man labai patinka tai, ką veikiu. Aišku, iki to reikėjo ateiti. Pirmus dvejus metus, kol nepristačiau pirmosios savo asmeninės parodos, buvo tikrai labai sunku.
– Taip gyventi reikia drąsos.
– Ne tiek drąsos, kiek užsispyrimo ir ryžto. Sunku nepalūžti. Mudu su vyru iš samdomo darbo buvome išėję tuo pat metu – jis taip pat ėmėsi savo veiklos. Visiškai suprantu, kodėl tiek žmonių skundžiasi savo darbu, bet nieko nekeičia. Bet, iškentėjusi dvejus metus, dabar esu labai laiminga.
– Jūsų namai tikriausiai nuolat kvepia dažų tirpikliu.
– Tiek mano darbai yra tvarkingi, tiksliai apgalvoti, švarūs, be jokio purvo, tiek ir studija tvarkinga, estetiška, nepritaškyta dažų. Esu nelabai tradicinė menininkė. Gal tai dizaino studijų įtaka. Be to, tapau akrilu, o jis yra bekvapis. Aplinka kurti – tikrai jauki.
Man labai smagu, kad vyras labai palaiko visas mano veiklas. O visos mūsų kelionės susijusios su bienalėmis, meno parodomis, muziejais.
Namus kūrėme taip, kad galėtume kviestis daug svečių, kad studijoje-svetainėje tilptų daug draugų.
– Kalbate, kad esate netradicinė menininkė, o kokia esate moteris?
– Save sunku vertinti. Tik aplinkiniai gali pamatyti, koks esi žmogus.
– Ar sukatės prie puodų?
– Tuo dalijamės su vyru per pusę. Pietaujame mieste, nes kai daug darbų, tiesiog nelieka laiko tuo pasirūpinti. Bet vakarieniaujame dažniausiai namie.
– Kiek kasdieniame gyvenime jums reikalingas tas pats moteriškiausias atributas – kosmetika?
– Labai nemėgstu apsipirkinėti, eiti į prekybos centrus ir pastaruoju metu draugams vis pasijuokiu, kad statybinių prekių parduotuves pažįstu geriau nei kosmetikos.
Kosmetikos man reikia labai nedaug, bet manau, kad žmogus turi tiesiog atrodyti originaliai. Tik esu labai prieš, kai stebiu jaunas merginas, kurios tampa panašios viena į kitą: vienodai prisipučia lūpas, vienodai išsipešioja antakius – man tai kelia siaubą.
– Pati ant rankos turite išskirtinę tatuiruotę – logotipą. Kodėl taip sumanėte?
– Tokį užrašą sugalvojau penktoje klasėje, taip pasirašinėdavau ant keramikos darbų. O kai pradėjau kurti baigusi Vilniaus dailės akademiją, susikūriau ženkliuką. Galiausiai sumaniau jį išsitatuiruoti.
