Moteris neseniai palaidojo brolį, ant patalo guli artimas žmogus. Tačiau dar gruodžiui nė nestojus namuose ji papuošė eglutę. Dirbtinę, nes tikrajai švenčių neleistų sulaukti katinas Džekas.
Ant pianino Judita išdėliojo daugybę skambančių kalėdinių puošmenų.
„Suplokit“, – ragina juokdamasi.
Oi, tikrai – suplojus užgroja visas smagiai dzingsintis orkestras!
Advento pradžioje Judita pasižadėjo nevalgyti mėsos, neragauti alkoholio. Dar – kad į aštuntą aukštą, kuriame gyvena, lips, o ne kils liftu. Mažytė išlyga tik tiems momentams, kai jau smarkiai skaudės koją. Mat prieš kelerius metus patirta didelė avarija vis primena tai.
Artistė džiaugiasi gera žinia – priešpaskutinę metų dieną yra pakviesta dainuoti į Helsinkį, nuostabioje, oloje pastatytoje bažnyčioje. Dar smagiau, kad vyks kartu su dukra smuikininke Paulina Daukšyte (22 m.).
Skrupulingai sudėliotas visas Juditos šventinis laikotarpis, o kad namams liks mažai dėmesio – visai dėl to nesikremta. Tuojau po Kalėdų – kaip tik per J.Leitaitės gimtadienį gruodžio 27 dieną – televizija transliuos jos koncertą.
Filmavosi dar nenumalšus brolio laidotuvių skausmui – vos savaitė spėjo prabėgti, o filmavimas buvo suplanuotas prieš pusmetį. Niekam neįdomu, ką išgyveni, – per šventes juk žiūrovas turi išvysti dainininkę gražią, švytinčią, laimingą.
„Tokia ir buvau. Susiėmiau ir dainavau“, – sako Judita.
– Jūsų koncertai įkvepia žmones džiaugtis gyvenimu, nustumia kasdienybės pilkumą, o pati po jų būnate išsekusi ar išsinešate dovanų irgi ką nors gero?
– Kadangi važinėju visuomeniniu transportu, daug vaikštau – kasdien išgirstu gerų žodžių iš aplinkinių. Visi dėkoja Dievui, kad esu gyva, kad nežuvau avarijoje, klausia, kaip sveikata, ir prašo, kad kuo ilgiau dainuočiau.
Gaunu labai gražių laiškų, viena moteris rašė, kad mano plokštelė po sunkios ligos jai buvo pati geriausia terapija.
Matau, kad po koncertų žmonės išeina linksmi ir su daina, dėkoja už įžiebtą viltį. Ne tik dainuoju – pati vedu savo koncertus, taip pasikalbu su žmonėmis. Aš ir pati dainuodama sveikstu. Man tai – pabėgimas nuo depresijos.
– Girdėjau, kad šiomis dienomis švęsite savotišką jubiliejų – savanoriškai giedate įvairiose Lietuvos bažnyčiose ir taip aplankėte jų per šimtą?
– Pasirodys senamadiška ir neįdomu, bet pastarąjį pusmetį nepraleidžiu vakarinių ir sekmadienio mišių, nebent iškyla neatidėliotinų reikalų. Daug meldžiuosi ir dėkoju, kad galiu dainuoti. Džiaugiuosi atradusi Vilniuje Dievo Gailestingumo šventovę, kuri veikia visą parą.
Kodėl pradėjau dažniau lankytis bažnyčiose? Atsakysiu poetės Ramutės Skučaitės žodžiais: „Sužinojau meilės skonį /Sužinojau skausmo skonį /Atskirties ledinį skonį sužinojau – ar mažai?..“
Į bažnyčias giedoti mane nuveža sūnus Dainius (29 m.) . Kol nelabai šalta, kas sekmadienį giedosiu ir toliau. Kaip nuostabu jų atrasti visokių.
– Bet sekmadienį, regis, taip gera pabūti namuose, jaukiai kuistis ar nieko neveikti. Kodėl stengiatės būti užimta?
– Stengiuosi nepanirti į blogas mintis, o gelbėja tik darbas. Rytą pradedu anksti, mėgstu prigaminti maisto – ir dukra į Kauną pasiima, sūnus užsuka pietų. Per Kalėdas visi gardžiuojasi mano įdarytais žąsų kakleliais, troškinta aviena su granatais – aš moku skaniai gaminti.
– Jūs kalbate apie dalykus, kuriais skundžiasi nemažai moterų, ypač vienišų, tų, kurios gyvena kaime ar net vienkiemiuose. Ką joms patartumėte, kaip praskaidrinti sau gyvenimą?
– Aš daug važinėju po kaimus, žinau, apie ką jūs kalbate. Nugirstu į koncertą besirenkančių moterų kalbas. Žinote, ką jos aptarinėja? Televizijos laidas, kada Radžis tuoksis. Man labai liūdna.
– Bet juk kaime, miestelyje yra bibliotekų!
– Bet televizorius galingesnis. Patarčiau rinktis tas laidas, kurios kelia sielą, o ne murkdo plepaluose. Mano patarimas – užpildyti dieną prasminga veikla. Juk bendruomenėse pilna visokių būrelių, ratelių. Net pinigų nereikia ar reikia nedaug, kad galėtum užsiimti įdomia veikla. Kaip sakau, tik numirėlis neturi, ką veikti.
Pažįstu vieną 80 metų moterį iš Pakruojo – ji aplekia visas premjeras Vilniuje, aš tiek nesu mačiusi. Sėda su draugėmis į autobusą ir keliauja. Tai tik įrodo, kad gali gyventi centre ir apie įvykius sostinėje žinoti mažiau nei žmogus iš vienkiemio. Reikia tik noro.
– Štai šis momentas pats opiausias: ką daryti tiems, kurie net noro neturi, kai niekas nedžiugina?
– Kvepia depresija. Bet tokiems atvejams irgi turiu patarimą. Nuvažiuok į onkologijos ligoninę, kur žmonės kabinasi į kiekvieną dieną.
Aš buvau. Koncertavau vėžiu sergantiems vaikams – rinkome lėšas jiems gydyti. Paimk tokiam vaikeliui už rankos, pajusk... O tada prisimink savo surūgusią nuotaiką ir tai, kad niekas nedžiugina, – šypteli Judita.
– Gali lankyti spektaklius, lavintis, skaityti, bet visa tai daryti neįdomu, kai šalia nėra vyro. Apie tai savo knygoje „Ne bobų vasara“ rėžė jos autorė Rūta Vanagaitė. Ką manote apie mintį, kad gerai vyras šalia – bet koks?
– Žmogus šalia – tai didelė Dievo dovana. Ir aš atkreipiau dėmesį į senukų porą Egipte per atostogas. Eina susikibę už rankų, o jis dar jai ir pliaukšteli šelmiškai per užpakalį.
Kartą kalbėjausi su vienu kunigu apie vyrų ir moterų santykius. Jis teigė, kad žmogui sektis negali, kai jis ignoruoja Dievo įsakymus, vadovaujasi savaisiais. Kai tikime, nelabasis yra tarsi piktas šuo, bet pririštas, tavęs nepasiekia. Svarbu neįžengti į jo teritoriją. Kai įžengi – tenka brangiai už tai sumokėti.
Aš pati neturiu vyro šalia. Vyrui reikia ne naktimis besitrankančios artistės, o geros šeimininkės, laukiančios moters namuose.
– Bet jei toks atsirastų – gal mažiau keliautumėte koncertuoti?
– Ar viską mesčiau ir nebesitrankyčiau? Jei toks žmogus atsirastų – jis trankytųsi kartu su manimi, – išdidžiai galvą pakelia dainininkė.
– Ko linkite žmonėms per koncertus? Gal ir mūsų skaitytojams tai galėtumėte perduoti?
– Pasakysiu jums anekdotą.
Kartą sumanė Dievas grįžti į žemę ir įsidarbino gydytoju. Į kabinetą įvažiuoja pacientas vežimėlyje, negalintis vaikščioti. Dievas nieko neklausia, tik uždeda ligoniui ranką ant kaktos ir sako: „Kelkis ir eik.“
Ligonis išėjo savo kojomis – stebuklas.
Koridoriuje kiti ligoniai klausia: „Kaip naujasis daktaras?“
Pasveikęs žmogus atsako: „Nieko ypatingo – net spaudimo nepamatavo.“
Įsivaizduojate?! – giliai atsidūsta Judita. – Tad linkiu žmonėms nepražiopsoti mažų stebuklų ir juos įvertinti. Visuomet linkiu sveikatos.
