Netrukus jos draugai pradėjo mokyti plokštelių sukimo technikos. Tarp vietinių telšiškių didžėjų pasklido gandai, neva mergina mokosi groti. Viskas prasidėjo nuo Telšių mokyklos, privačių draugų vakarėlių, vėliau buvo naktiniai klubai Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje. Tada Samanta nebūtų pamaniusi, kad laimės pasaulinio lygio didžėjų konkursą „Burn Residency“, vykusį saulėtoje Ibisos saloje. Šiandien šios žavingos garbanės titulas – Superdidžėjė.
Samanta kukliai šypsodamasi pripažįsta, kad būdama tokia jauna nesitikėjo laimėti tris mėnesius vykusio konkurso. Dėmesys po pergalės jai vis dar neįprastas, bet malonus. Įveikusi visus konkurentus Samanta iškovojo pergalę. Pamažu pradėjo pildytis slapčiausios jos svajonės: muzikinis turas po pasaulį, įvyksiantis 2016 metais, pažintys su garsiausiais pasaulio didžėjais, 100 tūkstančių eurų investicija į savo karjerą, sutartys su „Burn“ ir „Coca-Cola“, pasirodymai festivaliuose „Tomorrowland“ ir „Electric Daisy Carnival“.
– Ką jums reiškia žodis „muzika“?
– Muzika – vienintelė kalba, kurią supranta visi. Ji paliečia visus, muzika gydo. Nesvarbu, kokios kultūros ar tautos žmonės būtų, muziką mėgsta visi. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos. Net ir tvarkant namus man visada norisi ją girdėti. Taip net nemėgstama veikla gali būti maloni.
– Kas jus skatina užsiimti muzika?
– Vienintelis žmogus, kuris man padarė labai stiprią įtaką, – tai mano močiutė. Jos svajonė buvo turėti anūkėlę, kuri būtų susijusi su muzika. Na, o dabar skatina visi, pradedant šeima, geriausiais draugais, pažįstamais, baigiant visiškai nežinomais žmonėmis, kurie mėgsta mano muziką ir eina į renginius manęs pasiklausyti.
– Kaip vyko konkursas „Burn Residency“?
– Pirmiausia reikėjo atsiųsti trumpą miksą. 20 procentų dalyvių miksai, kurie surinko daugiausia balsų, buvo perklausomi „Burn“ teisėjų. Jie išrinko penketuką iš Baltijos šalių. Šiam penketukui reikėjo paruošti valandos miksą vienam garsiausių radijų Ibisoje, kuris turi milijonus klausytojų. Pusė mikso buvo paleista, per radiją išgirdau antrąją savojo dalį. Taip supratau patekusi į stovyklą, kuri truks visą vasarą.
– Vienoje konkurso vaizdo klipo ištraukoje jūs verkiate. Susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
– Man buvo pateiktas klausimas apie ateitį, ar išdrįsčiau iš esmės pakeisti savo gyvenimą, ar galėčiau palikti tėvynę. Susigraudinau, nes niekada nemaniau, jog teks palikti gimtąją šalį. Sunkiausia stovykloje buvo nežinomybė. Žinojome tik tiek, iki kelintos valandos vyksta pusryčiai.
Kai susirinkdavome pavalgyti, informuodavo, kur ir kada rinktis, o kas atvyks, niekada nežinodavome.
Po paskaitų arba susitikimo su garsiais didžėjais, išklausę jų istorijų, sulaukdavome užduoties. Jai pasirengti neturėdavome daug laiko. Visas 10 dienų tai kėlė stresą ir baimę, kad nesusidorosiu.
– Konkurse dalyvavo dvi merginos – jūs ir kolegė iš Rumunijos. Finale likote trise, jūs ir du vaikinai. Kaip manote, ar sėkmei įtakos turėjo tai, kad jūs – mergina?
– Iš pradžių stovykloje mūsų buvo 20. Buvau įsitikinusi, jog laimės patirtis. 60 procentų dalyvių buvo gerokai vyresni už mane. Tačiau jaučiu: tai, jog esu mergina, man padėjo.
Vėliau klausiau organizatorių, kodėl jie pasirinko mane. Jie atsakė, jog turiu viską, ko reikia didžėjui: bendrauju, palaikau akių kontaktą, kai groju, nežaidžiu vien su pultu, turiu gerą muzikinį skonį, išvaizdą. Šioje industrijoje 95 procentus sudaro vyrai, moterų – mažuma.
– Finale vyresni vyrai jums nenuolaidžiavo?
– Nuolaidų man nebuvo. Jaučiau spaudimą, įtampą. Stovykloje visi buvome draugai, laiką leisdavome kartu, buvo gera atmosfera, tačiau kai likome trise, viskas pasikeitė: nebeliko draugystės, atsirado kova už save.
– Su kokiais garsiais didžėjais susipažinote?
– Pats svarbiausias žmogus man buvo Carlas Coxas, daug su juo bendravau. Su Johnu Digweedu vakarieniavome. Toliau Richie Hawtinas, Pete’as Tongas, Monika Kruse, Dubfire’as, Uneris, Umekas, Uto Karemas, Anna, Wehbba, Jay Lumen, Stefano Noferini, Olivier Giacomotto, Carlo Lio, Chrisas Liebingas, Ida Engeberg, Adamas Beyeris, Nakadia, Yousefas, Oliveris Huntemannas. Susipažinau su visais garsiausiais didžėjais, su kuriais svajojau susipažinti!
– Kokios emocijos užplūdo laimėjus konkursą?
– Nujaučiau, kad galiu laimėti šį konkursą, pastebėjau savo konkurentų trūkumus. Galbūt man įsijungė mygtukas „noriu laimėti šį konkursą“. Tą akimirką, kai buvo skelbiami nugalėtojai, tikėjausi ir norėjau išgirsti savo vardą. Iki pat šios akimirkos sunku pasakyti, kaip jaučiuosi, kol kas nieko apčiuopiama nėra, sunku patikėti, jog laimėjau. Manau, jog tikrąją pergalės išraišką pajusiu būtent kitais metais, kai prasidės turas po pasaulį. Tai dar viena svajonė, kurią įvardyčiau kaip slapčiausią. Ji glūdėjo mano pasąmonėje, kol dar nebuvau išvykusi į stovyklą, nesitikėjau, kad tokia jauna galiu laimėti aukšto pasaulinio lygio didžėjų konkursą.
– Gal laimėjimas vilioja apsistoti klubinėmis sostinėmis tituluojamuose Berlyne ar Londone – planuojate kraustytis?
– Berlyne būtų sunku susikalbėti, Londone paprasčiau. Šiuo metu neturiu planų išsikraustyti iš Lietuvos.
– Pakeliavę po Ibisą tvirtina, jog ši sala yra komerciška, viskas paremta popkultūra. Kokia Ibisa jūsų akimis?
– Vaikščiojau į tuos vakarėlius, kuriuose norėjau išgirsti ir susipažinti su savo mėgstamais didžėjais. Ibisa – teigiamos auros sala, ji atpalaiduoja kiekvieną atvykstantį. Norėčiau čia turėti vilą ir leisti vasaras, nes kitais metų laikais Ibisa apmirusi.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po penkerių metų?
– Gyvenančią svetur, galbūt Londone, gročiau visame pasaulyje. Įsivaizduoju save ir turinčią įrašų studiją, bet reikėtų daugiau laiko nei penkeri metai.
– Kalbėdama apie ateities planus, šnekate vienaskaita. Ar turite širdies draugą?
– Turiu antrąją pusę – jis labai padeda mano veikloje, rūpinasi mano socialiniais tinklais. Būtų puiku, jeigu galėtume į mano turus keliauti kartu. Kas ten žino, gal vieną dieną jis galėtų tapti mano vadybininku. Būdama Ibisoje sužinojau, kad taip daro dauguma didžėjų, tokie kaip Davidas Guetta, Carlo Lio. Puikiai juos suprantu – didžėjams tenka daug keliauti ir nematyti savo antrųjų pusių.
– Dauguma didžėjų Lietuvoje groja, tačiau nekuria muzikos. Ko gero, kad taptum garsiu atlikėju, neužtenka vien puikiai groti, todėl ir kuriate?
– Esu pradžiamokslė. Atvykau į Ibisą su mažu žinių bagažu, tačiau jo užteko muzikiniam takeliui sukurti. Stovykloje turėjome užduotį – padaryti garsaus didžėjaus Yousefo muzikinio kūrinio perdirbinį. Maniškis buvo išrinktas vienu geriausių. Žinau, jog dirbsiu su man paskirtu prodiuseriu įrašų studijoje – jis man padės dėlioti muzikines mintis. Kuriu, tačiau dar daug ko turiu mokytis.
– Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje labai daug didžėjų – groja visi, kurie netingi. Ką daryti, kad neištirptum tokioje gausybėje?
– Turėti užsispyrimo ir ryžto siekti svajonių. Ilgą laiką grojau įvairiausiuose mažuose baruose ir restoranuose. Spėliojau, kada pagaliau galėsiu visa tai mesti ir palypėti vienu laipteliu aukščiau – groti didesniuose klubuose, arenose, festivaliuose. Norėdavosi viską mesti ir ieškotis kitokios veiklos. Tačiau nepasidaviau ir pagaliau sulaukiau savosios sėkmės!
Jeigu ne močiutė, telšiškė Samanta Savickytė (23 m.), ko gero, nebūtų laimėjusi pasaulinio lygio didžėjų konkurso „Burn Residency“ Ibisoje. Šiandien ši žavinga garbanė turi Superdidžėjės titulą.
