Lietuviška mados industrija šiandien, rodos, pasipildo bent po vienu nauju prekių ženklu per dieną, o nedideli vietinių kūrėjų darbais prekiaujantys butikėliai veikia jau ne tik sostinėje, bet ir daugelyje mažesnių miestų, rašo žurnalas „Stilius plius“.
„Daryti ką nors su mada dabar yra... madinga. Labai vertinu kūrybą ir naujus užmojus, bet kiekvienas, kuriantis trikotažo marškinėlius su mikimauzais, dar nėra dizaineris. Man atrodo, nedidelių prekių ženklų dabar yra per daug, norisi, kad sustiprėtų ir išliktų tik patys kokybiškiausi“, – sakė stilistė Ula Kotryna Tulevičiūtė, kasdien susidurianti su vis kitais dizaineriais.
Rengdama straipsnį skaičiuoti, kiek turime lietuviškų mados prekių ženklų, bandžiau bent keturis kartus. Ir iš vieno galo pradėdavau jų paiešką, ir iš kito, tačiau visus kartus tekdavo pasiduoti: vardų gausa nugalėdavo mano pastangas juos visus susisteminti.
Jau praėjo tie laikai, kai dizaineriais galėjome vadinti tik Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros absolventus. Naujųjų lietuviškos mados kūrėjų varomoji jėga – ne žinios ir įgūdžiai, bet idėjos ir tikėjimas, kad visko galima išmokti, pasidaryti patiems ar pasitelkus į pagalbą draugus.
Viena vertus, surasti tavo idėjas galinčią įgyvendinti siuvėją arba pačiam namuose pradėti verti apyrankes – kiekvienam įveikiama užduotis, o internetas suteikia beribes galimybes prisistatyti potencialiems klientams.
Kita vertus, tas pačias galimybes ir ambicijas turi visi, bet ne visiems pavyksta.
„Mūsų šalis gana jauna, kasdien, net ir patys to nesuprasdami, vejamės kitas šalis visose srityse, taip pat ir mados. Šis bumas, manau, niekur nedings, bet išliks, išpopuliarės ir pasaulio vandenis pasieks tik kokybiškiausi ir įdomiausi prekių ženklai“, – mano Ieva Marija Andriulytė, šią vasarą Palangoje duris atvėrusios parduotuvės „Basa“ įkūrėja.
Ieva Marija sutinka, kad lietuviška mados rinka per maža vietiniams talentams.
„Čia trūksta perkamosios galios, tai stabdo gamybą, produkcijos kiekiai maži, dėl to išauga kainos, kūrėjams sunku samdyti komandą, kuri padėtų įvykdyti daug darbų.
Kartais nuostabūs kūrėjai prapuola vien dėl šių priežasčių“, – mano parduotuvės „Basa“ įkūrėja, prekiaujanti Under My Roof, March, Not Perfect Linen, Distyled, Toma Accessories, Atsikeli ir varai, Shkertik, Makara, Naked Bruce, Pinksoup bei daugeliu kitų nedidelių lietuviškų prekių ženklų gaminiais.
O ko trūksta, kad dauguma jaunųjų kūrėjų peržengtų savo mažųjų versliukų ribas ir taptų matomi ne tik tūkstančiui savo feisbuko paskyros gerbėjų?
Viena lietuviškų sėkmės istorijų būtų galima pavadinti dizainerio Roberto Kalinkino mados namus. Jų direktorė Indrė Viltrakytė pripažino, kad šios komandos raktas į sėkmę niekam nebus naujiena: „Kai pradėjome, buvome tas tikrasis startuolis – be pinigų, bet su labai daug ryžto, aistros ir idėjų. Žinojome, kad teks aukoti laisvalaikį, miegą, kartais ir draugus. Bet to aš nelaikau kažkuo ypatingu. Manau, kad kiekvienas, veikiantis idėjos, kuria tiki, labui, nueina tokį pat kelią. Lengvesnio tiesiog nėra.“
Ketverius metus veikiančių mados namų vadovė įsitikinusi, kad svarbiausia kūrėjams nuspręsti, kokią vietą jų gyvenime ši kūryba užims – ar tai bus pagrindinė jų gyvenimo veikla, ar tik hobis.
„Lietuvoje yra be galo daug talentingų dizainerių, kurių darbai prilygsta populiariausių naujos kartos kūrėjų darbams pasaulyje. Tačiau pastebiu, kad nemažai lietuvių mano, jog viską gali pasidaryti patys – ir sukurti, ir pasiūti, ir parduoti, ir sąskaitas susitvarkyti.
Dar prieš kokius penkerius metus mados vadybos sąvokos čia apskritai nebuvo, nors vadyba egzistuoja visose kitose srityse. Organizaciniai dalykai dažnam kūrėjui yra kančia, tad mano patarimas būtų – raskite partnerį, kolegą, kuriam tai būtų azartas ir aistra.
Ir Robertui pasiekti gerų rezultatų iš dalies pavyko tik todėl, kad jam nereikia tvarkyti dokumentų, o man nereikia mokėti ruošti lekalų. Svarbu daryti tik tai, ką sugebi geriausiai“, – įsitikinusi I.Viltrakytė, vadovaujanti keturiolikos žmonių mados namų komandai.
Visi kalbinti pašnekovai įvardijo ir kitą problemą – žinių trūkumą.
Režisierė Dovilė Šarutytė – dvipusių Kai Lis lietpalčių idėjos sumanytoja. Jauna moteris neturėjo jokios su mada susijusios patirties.
Tačiau ji turėjo problemą – daug važinėdama dviračiu niekur negalėjo rasti lietpalčio, kuris ne tik gelbėtų nuo lietaus, bet ir nevaržytų judesių, būtų lengvas ir stilingas. Vieną dieną nusprendė jų pasiūti pati. Į pagalbą pasikvietė kostiumo dizainą baigusią draugę.
„Dabar manau, kad Kai Lis atsirado dėl to, jog mums tai buvo visai nauja sritis. Kūryba buvo smagi ir klaidų nebijojome daryti, nes nieko nežinojome. Mokėmės kiekviename žingsnyje“, – pasakojo D.Šarutytė.
Kol kas Kai Lis duetui ši veikla – tik hobis, tačiau joms jau pavyko aprengti daug aktyvų gyvenimo būdą mėgstančių miestiečių – didžiuosiuose miestuose ar pajūryje vėsią dieną beveik kasdien gatvėje galima pamatyti praeivių, dėvinčių šio mažo prekių ženklo lietpalčius.
„Norėtume iškeliauti ir už Lietuvos ribų, sulaukti didesnių užsakymų. Tačiau ko labiausiai trūksta šiame etape – tai žinių. Mes vis dar mokomės“, – sakė Kai Lis sumanytoja.
