Tik prieš keletą savaičių R.Simonsas tapo tradicijomis garsėjančių mados namų Dior kūrybos direktoriumi. Žmogus, kurį dizainerė Jil Sander dėl jo darbų laiko minimalistu, kuriam įtaką daro popkultūra ir kuris neturi sukaupęs jokios patirties aukštosios mados srityje, rašo žurnalas „Stilius plius“.
„Jis nebuvo tinkamiausias pasirinkimas“, – anuomet teigė mados kritikė Cathy Horyn.
Bet vos po aštuonių savaičių 45 metų belgas ir mados namų Dior darbuotojai ant podiumo pademonstravo aukštosios mados kolekciją.
Šis epizodas ne iš kokio nors žurnalisto rašinio, o prancūzų režisieriaus Frederico Tchengo filmo „Dior“ ir aš“ („Dior“ and I“) . Ši juosta nukelia į tas 2012 metų balandžio savaites, kai R.Simonsas tapo mados namų Dior kūrybos direktoriumi.
Jau daugelį metų vis daugiau mados namų savo įvaizdžiui puoselėti pasitelkia kinematografiją: dokumentiką ar biografinio žanro filmus.
Po „Rugsėjo numerio“ („The September Issue“), pasakojančio apie 2009 metų įtakingąjį „Vogue“, „Valentino – paskutinis imperatorius“ („Valentino: The Last Emperor“) ir trijų filmų apie Yves’ą Saint Laurent’ą dabar jau mados namai Dior pirmą kartą leido pažvelgti į užkulisius.
Šie mados namai pavedė režisieriui F.Tchengui sukurti filmą.
„Iš pradžių R.Simonsas atmetė mano prašymą leisti filmuoti. Po to parašiau jam išsamų laišką, kuriame prisistačiau ir supažindinau su savo darbo pobūdžiu. Tebuvo praėjusios kelios dienos po to, kai Rafas pradėjo darbuotis Dior. Po to jis suteikė man bandomąjį savaitės laikotarpį“, – pasakoja filmo „Dior“ ir aš“ autorius.
F.Tchengas atlaikė testą: drovus dizaineris leido jaunam režisieriui ir toliau būti šalia jo visą tą apsipratimo bendrovėje laiką.
„Dior“ ir aš“ – filmas, kuris sujaudins ir tą, kuris apskritai nesidomi mada. Ir būtent dėl to ši dokumentinė juosta išskirtinė dar tikrai jauname filmų apie madą žanro pasaulyje.
Mada per praėjusius metus plačiai atvėrė savo vartus daugeliui žmonių. Ši sritis dar neseniai buvo laikoma elitine, uždara nedidelio rato visata, tačiau dėl interneto išaugo susidomėjimas industrijos šaka, kurios pasauliui dizaineriai, fotografai ir stilistai suteikia blizgesį ir spindesį.
Mados namus Dior 1946 metais įkūrė tuomet 41-erių Christianas Dioras. 1947-aisiais, kai Paryžius dar nebuvo atsitiesęs po okupacijos, pirmoji jo kolekcija sukėlė pasaulinę sensaciją.
Figūrą pabrėžiančia, susiaurintą liemenį išryškinančia viršutine dalimi, plačiais sijonais ir itin elegantiškomis suknelėmis dizaineris išsiskyrė iš niūros ir skurdžios karo metų mados.
Ch.Dioras grąžino moterims seniai prarastą laisvės, moteriškumo ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Žiniasklaida, ypač Amerikos mados žurnalai, susiaurintą suknelės liemenį ir plačias audinių klostes pavadino „New Look“ („Nauja išvaizda“).
Ch.Dioras savo mados namams vadovavo tik vienuolika metų, o paskui mirė. Jo palikimas – milžiniškas. R.Simonsas – po Y.Saint Laurent’o ir atleisto Johno Galliano – tik šeštasis Dior dizaineris.
Iki šiol čia dar jaučiama stipri namų įkūrėjo dvasia. Visuose Dior būstinės, kuriai pastatą Paryžiaus Montenio prospekte išrinko dar Ch.Dioras, aukštuose kabo jo portretai. Kalbama, kad naktį po mados namų koridorius klajoja jo dvasia.
F.Tchengo filme legendinis dizaineris prabyla citatomis iš savo prieš mirtį paskelbtų memuarų „Christian Dior et moi“.
„Mes vis dar dirbame Ch.Diorui“, – sako viena siuvėjų. Atrodo, lyg per petį į jų darbą nuolat žiūrėtų dizaineris.
Dabar Dior yra vieni iš nedaugelio mados namų, kurie turi presitižinę aukštosios mados liniją ir nuosavą ateljė jai kurti. Dešimtys moterų siuvėjų ir keletas vyrų, taip pat siuvėjų, sukerpa, siuva, siuvinėja ir atlieka kitokius darbus – kai kurie jau keturis dešimtmečius.
Ir į šią gerai suteptą mažą bendrovę bendrovėje įžengė R.Simonsas – kaip trukdys.
Režisierius F.Tchengas rodo pikantiškas šių amatininkų kasdienybės detales: prie siuvamųjų mašinų palinkusios moterys avi aukštakulnius; pirmasis ateljė asmuo visus be išimties pavaldinius vadina „mano damos“, nekreipdamas dėmesio į tą faktą, kad prie sukirpimo stalų darbuojasi ir keletas vyrų; nedideli nerviniai sukrėtimai gydomi saldumynais – kaip ir neišvengiama trintis, kuri atsiranda tarp naujojo vadovo ir seniai dirbančių „Petit Mains“ (Mažųjų Rankų), kaip vadinamos kruopščios auksinių rankų siuvėjos.
Į filmą įterptas ir toks epizodas. Likus kelioms dienoms iki aukštosios mados kolekcijos pristatymo drabužiai dar negatavi, nes ateljė vadovė Florence Dehet išvyko į Niujorką, kad pakeistų turtingos klientės suknelę. R.Simonsas griežtai pareikalavo iš atsakingų asmenų pasiaiškinti.
Tokiais momentais atsiskleidžia dizainerio reiklumas sau ir tiems, kurie su juo dirba.
„Iki tol, kol pirmasis modelis nepasirodo ant podiumo, darau viską, kas nuo manęs priklauso“, – sako R.Simonsas. Ir nėra jokio pagrindo abejoti šiais jo žodžiais.
Bet ilgą laiką ne R.Simonsas yra simpatiškoji filmo figūra, o jo dešinioji ranka Pieteris Mulier. Jis tarpininkauja kilus ginčui, siunčia darbininkėms savo viršininko vardu padėkas – gėlių puokštes ir flirtuoja su damomis, kurios neatsispiria jo žavesiui.
Kaip ir „Rugsėjo numeryje“, dokumentinėje juostoje, „Dior“ ir aš“ dalyvauja užsispyrėlė stilistė Grace Coddington.
„Bijojau, kad man nepavyks prisikasti iki Rafo emocijų. Jaučiau, kas jam neduoda ramybės, bet nebuvau tikras, jog visa tai pavyks perkelti į ekraną“, – sakė F.Tchengas.
Taip jis manė iki lemtingos dizaineriui dienos – kolekcijos pristatymo.
Kolekcija pergabenama į milijonais žiedų išpuoštus miesto rūmus, kur turi įvykti jos pristatymas. Per šou repeticiją, kai lauke būriuojasi žiniasklaidos atstovai ir renkasi svečiai, R.Simonsui sunku suvaldyti emocijas, jį slegiančius lūkesčius – milžinišką palikimą sujungti su laiko dvasia. Jis bėga į pastogę, kur pagaliau duoda valią savo jausmams, – jam iš akių pasipila panikos ašaros.
Ir štai ateina ta akimirka: R.Simonsas turi išleisti savo sukneles į pasaulį. Vėl keičiasi ritmas, režisierius F.Tchengas į dizainerio kūrinius žvelgia pro didinamąjį stiklą.
Užkulisiuose visų akyse palengvėjimo, jaudulio ir atsisveikinimo skausmo ašaros.
Pabaigoje R.Simonsas žemai nusilenkia baltai vilkinčioms damoms. Kolekcija buvo didis jo triumfas nugalėjus abejojančius, skeptikus. Taip pat ir jo viduje tvyrojusius jausmus, kuriuos jis stengėsi paslėpti.
Bet kokiu atveju jei R.Simonsui nebūtų talkinusios daugelis ateljė Mažųjų Rankų, kurios dygsnis po dygsnio įgyvendino jo vizijas, visa tai būtų likę idėjomis. „Dior“ ir aš“ – tai pagarba ir joms.
