Neringa už tai, kad viską ir visada spėja, dėkinga įpročiams – moteriai užtenka vos 5–6 valandų miego. Todėl ji kasdien keliasi 5 val. ryto ir pusantros valandos turi tik sau. Aktyvus motinos ir jos paauglių vaikų – dvylikametės Guodos ir keturioliktąjį gimtadienį netrukus švęsiančio Mažvydo – gyvenimas prasideda prieš 7 val.
„Esu beprotiškas vyturys, todėl laiko pabūti su savimi, paskaityti turiu kasdien“, – šypsojosi veikli moteris.
Apie savo darbą Neringa gali kalbėti nesustodama, galbūt todėl jos darbotvarkė neturi griežtų valandų. Dažnai atsakinga moteris darbo pasiima į namus, užsibūna biure pasibaigus darbo valandoms. Juk įvairių idėjų gali kilti ir vakarais, ir pusryčiaujant namuose.
„Manau, kad jei stengčiausi atskirti darbo valandas ir asmeninį gyvenimą, vienas arba kitas taptų kančia. Kai dirbi tai, ką mėgsti, kai darbas nevargina, tokių minčių net nekyla ir vienas kitam visai netrukdo. Nelaikau savęs darboholike ar karjeriste“, – sakė mediko ir teisininko išsilavinimą turinti moteris.
N.Bernotienė laiko randa ir savo pomėgiams – ji dievina keliones, anksčiau aktyviai mokėsi šokti. Dabar jos mėgstamiausia veikla – joga. Bene didžiausia aistra – tapyba.
Moteris šypsojosi ir sakė, kad piešė visada, kiek save prisimena. Būdama vaikas tėvams vis sakydavo, kad užaugusi bus dailininkė. Vis dėlto mokytis klasikinės dailės Neringa pradėjo gana vėlai – jau būdama gydytoja rezidentė.
„Pati buvau nustebusi, kad man visai neblogai pavyksta. Nemaniau, kad pavyks kruopštūs, smulkūs dalykai – grafika. Tai buvo savęs atradimas, pažinimas šalia medicinos studijų. Triskart per savaitę vakarais laiką skirdavau mokslams dailės mokykloje“, – pasakojo N.Bernotienė.
Tik vėliau, baigusi antrąsias – teisės studijas, Neringa susidomėjo ir pradėjo mokytis kinų tapybos. Tai visai kitokios technikos ir kitokių idėjų, palyginti su klasikine mokykla, tapyba. Klasikinėje tapyboje dažai maišomi ant paletės, o kinų – liejami ant paties piešinio.
Be to, kinų tapyboje kopijavimas – joks blogis. Mat jie mano, kad mokytis iš didžiųjų dailininkų, perpaišyti jų darbus yra puiku, o ne smerktina.
„Vėliau norėjau susipažinti su technika, kai piešiantysis iš anksto neturi jokios minties, ką nori atvaizduoti drobėje. Tai pasąmonės technika, kai intuityviai renkiesi spalvas, kurios tuo metu patinka, imi priemones, kurios patrauklios, – tai gali būti ir pieštukas, ir volelis, ir paprasčiausias rašiklis. Kuri taip, kaip jauti tuo metu. O galiausiai pradeda ryškėti konkretesnės detalės, paveikslo kontūrai. Paprastai tai, kas išeina, nustebina – tai yra paties piešiančiojo atspindys“, – pasakojo Neringa.
Veikli moteris netapo tuomet, kai yra prastai nusiteikusi, – piešia tik tada, kai nuotaika pakili. Netapo ji ir rytais – prie molberto stoja dažniausiai pavakare, kai namie yra viena, o piešdama atiduoda visą save, piešia savo gyvenimo supratimą.
Moteris juokėsi, kad, net norint save parodyti kitokią, jai nepavyktų – paveiksle ji yra atvira ir tarsi nuoga.
„Piešimas yra akistata su savimi, net norėdama nesumeluočiau. Į savo piešinius žiūrėti man keista – sunkiai suvokiu, kad tai yra mano dalis. Nepretenduoju į menininkės vardą, niekada nepiešiau dėl kitų. Man tai – pasitenkinimas, kad galiu sukurti ką nors gražaus, ir galimybė į save pažvelgti iš šalies“, – sakė ji.
Moters namų sienos nukabintos paveikslais – ir ne visi yra tapyti jos. Neringa neabejinga ir kitų menininkų darbams, įsirėmino ir keletą savo darbų. Moteris mielai dovanoja savo darbus artimiems žmonėms, kuriems, mano, jie patiks.
Piešti Neringa skatina ir vaikus. Ji džiaugiasi, kad paaugliai neatsispiria šiems motinos raginimams, jiems patinka.
„Norint piešti, reikia ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Matymas – savybė, kurią galima išsiugdyti. Juk galima ir visą gyvenimą nugyventi taip ir nepamačius, koks jis gražus“, – šypsojosi moteris.
