Eglei tai buvo netikėta: „Pasijutau kaip kokia Holivudo žvaigždė. Ačiū, Lina, už pozityvios terapijos dozę, jūs – puiki portretistė, man didelė garbė, ačiū!“
Teigiamų emocijų kaip tik reikėjo – E.Grėbliauskaitė-Tursienė praėjusią savaitę Vilniaus dailės akademijoje apsigynė tapybos studijų magistro laipsnį, tad įtampos pastaruoju metu pakako. Menininkė, manekenė, verslininkė, keturių vaikų motina ir itin žavi moteris. Toks derinys ir pakerėjo L.Timonienę, šiandien auginančią 11-metę Ugnę, 5-erių Smiltę ir 2 metų Vėją.
Žurnalas „Stilius“ daugiau nei prieš metus Liną pasiekė, anot jos, trobelėje miške. Lina atsitraukė nuo įdomaus darbo kelionių agentūroje ir atsidėjo vaikams. Šeima pasirinko atokesnį nuo didelio miesto vienkiemį, tačiau ilgainiui Linai ėmė trūkti kokių nors sielą džiuginančių įspūdžių. Rytais paštininkės su laikraščiu „Lietuvos rytas“ laukdavo nekantriai.
„Straipsnis apie Eglę, jos žvilgsnis nuotraukose mane pasiekė tuo metu, kai atrodė, kad mano pačios gyvenimas sustojo. Regis, nemoku būti mama, kitos tiek daug spėja nuveikti, o aš – ne. Negana to, būnu pikta, liūdna. Draugės buvo išvykusios gyventi svetur, vaikams prasidėjo vasaros atostogos, dar šešių mėnesių kūdikis reikalavo daug dėmesio, pratinausi prie daugiavaikės šeimos statuso, vyras darbe, o man sunku vienai susitvarkyti su nesibaigiančiais buities darbais. Nejaučiau jokių paskatų keltis rytą iš lovos, nors skaičiau daugybę psichologinių knygų, kaip jaustis geriau. Ir nors vaikai man yra gyvenimo prasmė, jie kūrybingi, gražūs ir gabūs – Ugnė būdama 9 metų išleido pasakų knygą, ir šiaip būti mama yra nuostabu, man vis tiek atrodė, kad mano pačios gyvenimas sustojo. Visiškai neturėjau laiko sau. Visą dieną suryja buitis, o vakare atrodo, kad išties, kaip sakoma, kasei sniegą sningant ir nėra ko parodyti... Eglės požiūris, gyvenimo būdas, išsakytas straipsnyje, man padėjo labiau nei psichologinės knygos.“
Lina negalėjo suvokti, kaip Eglė spėja pasirūpinti 4 vaikais bei globos namų auklėtiniais, tapyti ir taip puikiai atrodyti.
„O kada ji spėja? Gal jos paroje valandų daugiau? – tokių klausimų kilo Linai skaitant apie nepažįstamą moterį. – Radau labai daug atsakymų į savo klausimus.
Eglė stebina gebėjimu pažvelgti į paprastus dalykus visiškai kitaip. Ji neieško instrukcijų, kaip gyventi. Jos frazė: „Svarbiausia – neriboti savęs iš vidaus“ įkvėpė. Ir svajoti neužtenka, dirbti reikia, reikia pradėti ką nors daryti.
Po straipsnio ne tik susimąsčiau. Nuėjau į palėpę ir atsinešiau dėžę, kurioje po studijų laikiau sudėtus dažus, teptukus. Jie laukė tos dienos, kai pagaliau turėsiu laiko. Kai namie atsirado internetas, atradau interjero lėlių gaminimo pamokėles ir nusprendžiau pamėginti. Iš pradžių miego sąskaita, naktį, kai visi sumigdavo. Pamažu išmokau ir aš rasti laiko saviraiškai. Esu labai laiminga.“
Linai lėlė stebuklinga – pati ja labai žavisi. L.Timonienė yra baigusi dailės studijas Šiaulių universitete, tad gali save pakritikuoti. Lina ir Eglė niekada nebuvo susitikusios, tačiau lėlė išėjo labai panaši į veikliąją vilnietę. Kas kad skruostai putlesni, akys kiek per didelės, o plaukų spalva iš viso ne tokia, tiesiog išardyti plaukai iš turimo peruko.
„Bet man norėjosi perteikti ne išorę. Esu be galo laiminga, kad man pavyko sukurti tą pačią gerą emociją, gilų žvilgsnį. Eglė yra nepaprasta, tad ir lėlė negalėjo būti kitokia“, – aiškino Lina.
Kai Eglė pasidžiaugė lėle viešai savo socialinėje paskyroje, Liną aplankė tas pats geras jausmas, kaip skaitant straipsnį.
„Man ji įkvepianti, tobulai paprasta moteris. Jei ne tas straipsnis, greičiausiai dabar sėdėčiau savo miško trobelėje, kločiau lovas visiems trims vaikams iki pilnametystės ir, paskendusi buityje, neturėčiau laiko pamąstyti apie būtį, saviraišką“, – šiandien džiaugsmingai nusiteikusi Lina.
