Pirmagimio besilaukianti U.Katelynienė neslepia – vaikelio juodu su vyru laukė jau seniai. Ar sužinojus džiugią žinią kas nors pasikeitė? Ugnė pasijuto dvejopai – ir labai natūraliai, ir kiek šokiruota malonios žinios.
„Labai laukėme, vis tikėjomės, bet jausmas, kad esu tikrai pasiruošusi tapti mama, atėjo neseniai. Matyt, ne veltui yra posakis, kad vaikutis pats pasirenka, kada ir pas kuriuos tėvus ateiti.
Ruoštis vaikelio atėjimui, galvoti apie atsakomybę jį auklėjant man nereiškia domėtis vystyklais ar vežimėlių madomis. Man tai – filosofinių knygų skaitymas, suvokimas, kodėl viskas vyksta vienaip ar kitaip. Į galvą deduosi viską, kas man padės šiame dideliame pasaulyje auginti atžalą.
Noriu, kad vaikas daug kuo domėtųsi, nenuklystų, norėtų labai daug, turėtų įžūlumo siekti. Todėl ir manau, kad esu pasiruošusi motinystei, – noriu jam viską perteikti ir pati mokytis iš jo. Vaikas – didžiausias projektas, kurį gali įgyvendinti moteris.
Kūdikio laukimas ir sukasi natūraliai aplink tą gerą jausmą, nieko nesureikšminu, tiesiog laukiame ir mėgaujamės ypatingu pakylėtu jausmu, kuris nepalieka, kad ir ką daryčiau“, – šypsojosi laiminga nėščioji.
Jauna moteris save vadina neįnoringa – vyro naktimis dėl ypatingų poreikių ar nevaldomų norų nešokdina. Situacijų, kurias vadina kurioziškomis ar anekdotinėmis, dėl nėštumo jai nenutinka. Be to, galimybės tapti princese ant žirnio jai neleido ir įtemptas darbas.
Pastojusi ji kaip tik stengėsi nesureikšminti savo būsenos ir leido gyvenimui tekėti įprasta vaga. Moteris džiaugiasi, kad vyras ją besąlygiškai palaiko. Ji kasdien jaučia, kad vaikelio laukia ne viena, o abu su vyru.
„Mindaugas stengiasi, kad man viskas būtų gerai, rūpinasi, kad nesušalčiau, visur ir visada jausčiausi patogiai. Į mane jis žiūri kaip į kiaušinį ir saugo, kad kur nenuriedėčiau ir nesudužčiau. Gera būti lepinamai“, – pasakojo U.Katelynienė.
šiemet studijas baigusi ir rinkodaros bei komunikacijos srityje dirbanti jauna moteris dar nėra išėjusi motinystės atostogų ir dėl to labai džiaugiasi. Mat ji jaučiasi puikiai, vaikelis suteikia ne tik fizinių, bet ir moralinių jėgų – Ugnė nuolat jaučiasi pakylėta, galinti ir norinti kurti.
Dinamišku ir gana įtemptu savo darbą vadinanti būsimoji mama džiaugiasi, kad nuolatinis jos palydovas – vidinė ramybė. Ją moteris labai vertina.
„Svarbu palaikymas, supratimas ir darbe, ir namuose. Aš jį turiu ir stengiuosi laiką namuose leisti kuo turiningiau, džiaugtis buvimu su artimaisiais. Man svarbiau, ne kiek ilgai būnu su brangiais žmonėmis, o kaip su jais būnu“, – šypsojosi U.Katelynienė.
Ugnė prietarais netiki, tačiau vaikelio kraiteliu dar nesirūpina. Tiesa, kad nereikėtų skubėti pirkti vaikeliui daiktų, jai nuolat primena ir mama, ir močiutė. Ne viena jos draugė šiuo metu irgi laukiasi, tad jos aptaria, ką verta pirkti, internete apžiūri, kokie daiktai vaikučiui bus geresni, patogesni mamai. Vis dėlto kūdikių parduotuvių ji dar nešturmuoja – viską spės, kai artės lemiamas momentas.
Dabar Ugnei svarbiausia – didžiulė atsakomybė, kad gyvybė, auganti joje, būtų laiminga, pažintų pasaulį, pamatytų jį visomis spalvomis. Jauna moteris vis stengiasi suvokti, kad iš mažos kruopelytės jos pilve išaugs suaugęs žmogus.
„Tačiau netgi kvantinės fizikos dėsniai atrodo suprantamesni ir aiškesni nei naujos gyvybės atėjimas į pasaulį“, – šypsojosi laiminga būsimoji mama.
