Sava veikla – skanumynų parduotuvė, konditerijos studijos, kurios būtų prieinamos kiekvienam norinčiam susipažinti su prancūziškos konditerijos ypatumais, jauki kavinukė, kurioje svečiai galėtų gardžiuotis pačiais kokybiškiausiais kūriniais – visa tai yra Jekaterinos svajonė, kurios link ji eina.
Moteris džiūgauja, kad žengia pirmuosius žingsnius savo verslo link, nes buvo gyvenime momentas, kai verkė suvokusi, jog nebeturi apie ką svajoti, ir tai ją gąsdino.
„Tiesiog visos mano svajonės vienu metu išsipildė ir atėjus tam tikram etapui suvokiau, kad viską turiu, tik naujos svajonės – ne. Susilaukusi vaikų turėjau laiko apmąstymams, ką norėčiau daryti toliau. Manau, kad viena pagrindinių tėvų užduočių – išmokyti skatinti savo vaikus svajoti ir nebijoti svajonių siekti. To mokausi ir pati, – „Stiliui“ sakė du vaikus – 14-metį Vladą ir 5 metų Alisą – auginanti moteris. – Šiuo metu beveik atostogauju – esu dėkinga vyrui, kad jis supranta šį mano susikaupimo periodą, įkurti verslą dirbant kitiems – ne taip paprasta. O pasakiau „beveik“, nes visai netikėtai buvau įtraukta į knygos „Kepiniai be gliuteno“ leidybą. Gal tai ir nėra aukštoji konditerija, bet vis tiek man tai labai reikšmingas ir įdomus projektas. Sutikau prisidėti, nes noriu pagelbėti žmonėms, dėl vienų ar kitų priežasčių negalintiems valgyti kepinių su kvietiniais miltais.“
Kokie J.Buldakovos saldumynai? Kaip drabužiai iš prabangaus butiko, rankomis surinktas „Bentley“ automobilis, kaip aukščiausios kokybės šilkas ar 10 tūkstančių kartų šukuota triušių kailio vyriška skrybėlė. Su terminu „aukštoji konditerija“ Lietuva tik pradeda susipažinti.
Keista, tačiau Jekaterina kilusi iš ten, kur aukšto lygio konditerija nekvepėjo. Bratskas – jos gimtasis miestas Rusijoje, Irkutsko srityje. Sibiras, trumpai tariant. Vis dėlto būtent ten kilo grožio poreikis.
Menininkei mama įskiepijo domėjimąsi daile ir muzika.
„Tai stipriai lavino mano skonį – mamai tai buvo svarbu. Kita vertus, tai tapo ir jos problema, nes buvau mergaitė, kuri bet kuo negalėjo rengtis. Su panašiomis moterimis dabar juokaujame, kad jau geriau neturėtume skonio, nes tam reikia daug finansų“, – juokavo J.Buldakova.
Ji pamena laikus, kai profesijos buvo skirstomos į prestižines ir ne. Kulinaras, konditerininkas – tikrai ne tos profesijos, kurios darytų įspūdį. Juolab kad tėvai Jekateriną augino kaip būsimą diplomatę. Jekaterina visuomet rinkosi sudėtingesnį kelią, pavyzdžiui, geros gimnazijos jai neužteko, įstojo į licėjų. Vėliau pasirinko matematikos studijas Bratsko universitete.
Bet širdis linko į grožį, o tėvams širdis vos nesustojo, kai būsima matematikė įsidarbino stiliste, padėjo draugams įkurti vieną grožio saloną. Kaip atrodė gražinimosi vietos kokiais 1990-aisiais, kai interjeras neviliodavo užeiti kaip ir bjaurus bendravimas, – vyresnė karta pamena, tad Jekaterina džiūgavo turėjusi galimybę prisidėti prie naujoviško, skoningo salono atsiradimo ir pasigilinti į kirpėjo stilisto amato subtilybes.
Jekaterina suprato, kad tai tik laikina veikla, o ne gyvenimo kelias.
„Tuomet visada skubėjau, skirtingai nei daugumai jaunų žmonių, man neatrodė, kad visas gyvenimas prieš akis, todėl norėjau išbandyti įvairias veiklos rūšis. Dabar pasikeičiau, dažnai sustoju pasidžiaugti mane supančiu pasauliu, pasimėgauti buvimu su šeima“, – sakė Jekaterina.
Ji – tikra meilės emigrantė. Gintautą Zvonkų Jekaterina sutiko Sibire atvykusį darbo reikalais.
„Ir šiandien juokinga prisiminti mūsų pažintį. Gintauto vardas mums, sibiriečiams, egzotiškas – klausiau gal keturis kartus ir greičiausiai vis tiek nesupratau. Šiandien mudu kartu – 16 metų, – pasakojo puikiai lietuviškai kalbanti ir rašanti moteris. – Jis išsiskyrė iš mane supančių žmonių vidine ramybe, vis dar jaučiuosi už jo kaip už mūro. Man patinka Gintauto požiūris į šeimą. Sako, kad svarbu, kaip vyras bendrauja su savo mama. Nors ir buvau toli nuo jo šeimos, bet mačiau, kaip jis myli ir gerbia mamą.“
Jekaterina visada žinojo, kad vyro širdis Lietuvoje. Bet juk ir ji turi širdį – sibirietišką!
Klausimą, kurioje šalyje gyventi, pora svarstė penkerius metus.
„Galiausiai pasakiau, kad nebegaliu pakelti laikinumo, – juk net gėlytės namuose nepasisodinsi, nes kraustantis tektų palikti. Vyro tėvų 5 metus nepažinojau – vis atrodė, kad štai tuoj vykstame į Lietuvą. Net negražu, bet, ačiū Dievui, tėvai nuostabūs, mūsų situaciją suprato, mane šiltai priėmė“, – džiaugėsi moteris.
Dar viena priežastis, kodėl gera gyventi Lietuvoje, – čia galima gauti konditerijos kūriniams tokių produktų, apie kuriuos Bratske būtų galima tik pasvajoti.
– Lietuvoje žmonės nėra pasiekę tokio sąmoningumo ir, ką čia slėpti, finansinio lygmens, kad galėtų įvertinti aukštąją konditeriją.
– Iš dalies taip, tačiau kai kuri kokybiškai, skaniai – atsako netrunki sulaukti. Grožį visi supranta – nesvarbu, kiek išlavintas žmogaus skonis. Žinoma, mano, A.Gadžijevo konditeriją reikia ne tik įvertinti, bet ir būti pasiruošusiam už ją mokėti. Tai minusas.
– Kur jūs mokėtės konditerijos paslapčių, iš ko dar, be saldumynų grožio ir skonio, galima būtų suvokti, kad Jekaterina Buldakova – profesionali meistrė?
– Pirmiausia konditerija į mano gyvenimą atėjo dar vaikystėje. Močiutė ir mama įskiepijo norą ne tik gaminti, bet ir eksperimentuoti su konditerijos kepiniais. Dar mokyklos laikais aš stebindavau bendraklasius ir kaimynus savo keptais gardumynais. Darbe kolegos laukdavo švenčių, nes žinodavo, kad ateisiu ne tuščiomis rankomis, o atsinešiu savos kūrybos tortų ar pyragų.
Kai laukiausi dukters, turėjau puikią galimybę tobulinti savo konditerijos žinias – daug skaičiau literatūros prancūzų kalba, nors nemokėjau jos: kiekvieną žodį verčiau, kad suprasčiau, kokių produktų reikia receptui, kaip produktai veikia tarpusavyje. Tokia patirtis pati vertingiausia, nes kai eini klupdamas, pamokas išmoksti geriausiai.
Tuomet supratau, kaip gardžiam desertui svarbu kiekvienas temperatūros laipsnis, svarbu būtent tam tikra tvarka sudėti produktus. Gaminio kokybė skiriasi, jei, pavyzdžiui, ruošinį plaki šakute, o ne šluotele. Viskas turi įtakos tekstūrai.
Esu labai savikritiška. Pamažu atėjo momentas, kai supratau, kad man reikia vykti ir sužinoti pasaulio stipriųjų nuomonę. Tad turėjau garbės pasisemti žinių pasaulinio garso mokyklose – Pietų Prancūzijos „Olivier Bajard“, „Julien Bouttonnet“, geriausioje Paryžiaus mokykloje „Bellouet Conseil“, taip pat – Kijevo tarptautinėje kulinarijos akademijoje. Žinių sėmiausi iš garsių konditerininkų – Martino Diezo, Julieno Alvarezo, Nicolas Boussino, Patricko Kasulo, Gaelo Majchrzako. Ne mažiau svarbūs mano karjerai ir kiti konditerijos meistrai – kiekvienas turėjo įtakos kasdieniam mano darbui ir tobulėjimui. Bet nenoriu slėptis už konditerijos pasaulio legendų pavardžių. Juk apie meistrą turi kalbėti jo darbai, klientai.
– Ar Prancūzijoje, patekus pas konditerijos asus, neapėmė jausmas, kad nieko nemokate?
– Visada taip būna, net nežinau, kiek reikia dirbti, kad pasakytum – jau viską žinau. Ir net nenoriu pasiekti to lygio, visuomet jaučiu naujovių troškulį.
Prancūzijoje suvokiau naują dalyką: kai padirbi su vienu meistru, atrodo, kad štai jau jo gebėjimai ir žodis yra galutiniai konditerijoje.
Patenki pas kitą meistrą ir pasirodo, kad štai šis, o ne anas buvo teisus, ypač jei dar konditerininkas – itin stipri ir žavinga asmenybė.
Galiausiai supranti, kad nėra vienos tiesos, – kiekvienas turi savo patirtį. Teorija yra viena, o praktika gali būti visai kas kita. Taigi supratau, kad turiu eiti savo keliu ir kurti savo stilių. Tačiau nepamirštu vieno mokytojo minties, kad tas, kuris suvokia, kaip gaminio sudedamosios dalys susijungia į harmoningą visumą, tas išmano konditerijos amatą. Atrodo, paprasta, bet kartais būtent tokiems paprastiems dalykams prireikia viso gyvenimo.
Dažnai girdžiu žmones pykstant, kad vienas ar kitas konditerininkas ką nors kopijuoja. Bet tokiais atvejais man norisi pasakyti: bent pabandyk nukopijuoti gražiai, švariai, kokybiškai, padaryk tai daug kartų, tuomet tavo skonio ribos labai išsiplės.
Juk net dailininkai, ieškodami savojo stiliaus, iš pradžių kopijuoja pripažintus darbus. Manau, kad gerai sekti tais, kurie tave įkvepia, – taip atrandi savitų dalykų.
– Be deserto pasaulis tikrai gali apsieiti – ar netrukdė jums ta mintis?
– Žinoma, be deserto nenumirsi – kur kas svarbiau duona kasdieninė. Bet desertas – būtent ta estetinė gyvenimo dalis, kuri suteikia didžiulį pasitenkinimą. Tiek moteriai, tiek vyrui.
– Jūsų namuose greičiausiai visuomet yra ko nors skanaus?
– Tai priklauso nuo to, kur tuo metu yra mano „laboratorija“. Jeigu tai periodas, kai tenka kurti namuose, patikėkite, daliju net draugams ir kaimynams. Bet gaminti saldumynus tiesiog sau tenka retai, o jei jau ruošiu, visi jaučia, kad tai – šventė. Tam reikia laiko. Man svarbiau, kad šeima pirmiausia gautų sveiko maisto.
– Ko visuomet turi būti jūsų šaldytuve? Ar galite sukurti desertą, kaip šeimininkės mėgsta sakyti, iš nieko?
– O taip! Esu gaminimo iš nieko meistrė. Taip sako mano draugai. Matote, aš visada turiu užšaldytą gabaliuką biskvito ar skanių trupinių, kokių nors saldžių likučių, šokoladinių puošmenų, o su tokiu turtu pagaminti desertą labai paprasta.
Šaldiklyje visuomet turiu vaisių tyrės. Tai labai geras produktas norint paruošti vaisių kremo, putėsių ar „Coulis“ – uogų, vaisių želė ir padažą arba tiesiog greitai suplakti mėgstamą glotnutį „Smoothie“.
Aš pati labai mėgstu gerą desertą, bet... nevalgau, tik ragauju. Man iš tikrųjų kur kas didesnį malonumą teikia gaminimas.
– Galite paruošti bet ką, tačiau gal yra kas nors, ką kuriant širdis ypač dainuoja?
– Man labai prie širdies – prancūziški pyragaičiai „Macarons“, jau pakankamai daug metų esu šių skanėstų gerbėja ir tiesiog medituoju juos gamindama. Mano penkiametė Alisa moka kai kuriuos jų gaminimo etapus atlikti profesionaliai. Ji sugeba patepti pyragaičio puseles tobulai – kad įdaras nenutekėtų, paskui jas meistriškai suklijuoti. Jau galiu net nusisukti – esu tikra, kad mažylė viską, kas jai patikėta, padarys tobulai.
– Ar yra išlikęs iš vaikystės koks nors paprastas, bet ir šiandien gerus jausmus keliantis gardumynas?
– Taip, dažnas prisimena kokį nors patiekalą iš vaikystės – tai labiau susiję ne su skoniu, o su jausmais. Mama kepdavo fantastiškus prabangius tortus, gražiai, sudėtingai puošdavo. Bet man labiausiai patikdavo paprasčiausios spurgos – jas ji virdavo kažkaip nepaprastai.
– Saldumynus gaminate improvizuodama ar viską matuojate miligramų tikslumu?
– Kulinarijoje gali pasikliauti savo skoniu, o konditerijoje reikia tikslumo. Žinoma, gamindamas paprastą desertą gali improvizuoti, tačiau imantis sudėtingesnių tik matematika padės.
Aš vis pagalvoju apie mūsų mamas ir močiutes. Kiekviena turi savo firminį pyragą, kurį gamina dešimtmečiais, bet kiekvieną kartą labai nervinasi, ar pavyks, – ar tešla iškils, ar neprisvils, ar bus toks skanus kaip praėjusį kartą...
O taip yra dėl to, kad praėjusį kartą ji miltus sėmė vienokio dydžio stikline, o štai šįkart pagriebė puodelį. Miltus sijojo, o šįsyk pamiršo. Kiaušiniai buvo vienokio dydžio, varškės riebumas vienoks, o dabar kitoks. Pagaliau ir krosnis ar orkaitė įkaitinama skirtingai, o tokie niuansai turi įtakos produktui.
– Kai turėsite savo parduotuvę, kaip manote, iš ko bus galima atpažinti, kad tai būtent Jekaterinos Buldakovos gardumynai?
– Aš – prancūziškos konditerijos gerbėja. Tie gaminiai ne tik estetiški, bet ir skanūs – jie gaminami iš natūralių ingredientų. Kai kas nors tai girdi pirmą kartą, nustemba – o iš ko gaminami kiti saldumynai?
Šiais laikais stengiamasi supaprastinti technologinį procesą – pagaminti greitai ir kaip įmanoma nebrangiai. Ta konditerija, kuri man labai patinka, – tai gyvoji konditerija, kai gaminiai atsiranda iš natūralių produktų ir sudėtingo technologinio proceso. Mažiausia klaida – ir viskas keliauja į šiukšlių dėžę.
Tai konditerija, kuri turi šaknis. Su sintetika dirbti lengviau – ji palengvina procesą, padeda išvengti klaidų. Gyvojoje konditerijoje pavojai tyko kiekviename žingsnyje: negali pervirti, perplakti, nes gero rezultato nebus.
– Kokį desertą svajojate sukurti?
– Aš nuolat ieškau naujų receptų, eksperimentuoju su produktais, tobulinu skonį ir tekstūrą. Man tai įdomus ir malonus kūrybos procesas, iš kurio semiuosi patirties ir emocijų. Būsimą desertą galiu apibūdinti tik abstrakčiai – norėčiau sukurti tokį, kuris patiktų absoliučiai visiems, nesvarbu, kokio amžiaus būtų ir kokį skonį turėtų ragautojas, tokį, kuris taptų lietuviška klasika.
