Net jei atsiranda žiūrovų, kuriuos pirmiausia patraukia būtent išvaizda, orkestro siela Gediminas Gelgotas tikrai neįsižeidžia. „Publika išeina sužavėta ir mūsų muzikos“, – įsitikinęs jis. Susižavėjimą liudija naujausi potyriai: G.Gelgoto simfonijos „Extracultural“ pasaulinę premjerą Leipcigo „Gewandhaus“ salėje lydėjo 10 minučių trukusios ovacijos. Ansamblis pirmąkart kilo į tokią garsią sceną.
Atrodyti kitaip nei įprasta orkestrams, kuriuose muzikantai vilki tiesiog kostiumą, smokingą ar fraką, NIKO sumanė nuo pat įkūrimo pradžios 2006-aisiais. Įspūdingi papuošalai vyrams, popdainininko Michaelo Jacksono stilių primenančios sidabrinės pirštinės stygininkams, svaigaus aukščio bateliai ir įspūdingas merginų makiažas – daugelis nustemba išvydę tokius orkestro narius. Gediminas yra subūręs muzikai ir stiliui neabejingus muzikantus – Justą Kulikauską, D.Simaškaitę, Davidą Dumčių, A.Jusionytę, Juliją Ivanovaitę ir Aurį Galvelį.
„Idėja daugiau dėmesio skirti koncertinei išvaizdai kilo, kai NIKO iš gana standartinio stygininkų kolektyvo pakeitė savo koncepciją į kelių žmonių grupę, kuri profesionalią akademinę muziką atlieka kartu su minimalistine choreografija, judesiu. Būtent ta nauja koncepcija ir neleido mums likti su įprastine koncertine apranga“, – aiškino Gediminas.
Kai tik sumanė, kreipėsi ne į garsius dizainerius – šiandien jau žinoma stilistė Kastė Svilaitė dar tik mokėsi mokykloje, kai ėmėsi kurti orkestro įvaizdį.
– Stereotipiškai mąstant, menininkams neturėtų rūpėti materija, kūrėjas turi būti alkanas ir vilkintis nudryžusį megztinį, o žiūrovas neturėtų stebėtis jo nuo dėvėjimo ir senumo blizgančiu kostiumu. Ką apie tai manote?
Augusta: Galbūt prieš dešimtmetį toks požiūris į menininką buvo gajus, tačiau dabar publikos estetikos ir grožio poreikis yra labai išaugęs. Mums scena kaskart yra ypatingas įvykis, nenorime joje jaustis kasdieniškai, o tai, ką vilkime, iš dalies nulemia savijautą ir įpareigoja.
Gediminas: Visais laikais skyrėsi menininkai, kurie dirba užsidarę, – dailininkai, kompozitoriai, ir tie, kurie groja scenoje, – instrumentalistai, vokalistai. Pastariesiems visuomet buvo keliamas reikalavimas atrodyti ypatingai, sceniškai, išraiškingai.
– Kas NIKO kuria drabužius, papuošalus, kitus aksesuarus?
Gediminas: Dirbame, tariamės su įvairiais menininkais, pavyzdžiui, filmuodami vaizdo klipą, bendradarbiavome su dizainere Sandra Straukaite. Ypatingus papuošalus, taip pat ir tą, kuris tapo neatsiejamas nuo mano įvaizdžio, sukūrė talentingas dizaineris Vilius Venckevičius. Ruošdamiesi mūsų debiutui Leipcigo „Gewandhaus“ salėje, sugrįžome pas K.Svilaitę.
Augusta: Nebijome kreiptis į skirtingus dizainerius, ieškoti naujų sprendimų ir įvaizdžių.
Dalia: Pagrindinė idėja paprastai būna Gedimino, ji visada nulemta tuo metu atliekamos programos ar naujo kūrinio. Bet, žinoma, visi dalyvaujame kūrybiniame procese, siūlome savo idėjas, ieškome bendro sprendimo.
Gediminas: Įvaizdis – bendras mūsų darbas, galiu nupasakoti viziją, tačiau juk kolegoms reikia po to su tais drabužiais stovėti scenoje, judėti, groti sunkiausius kūrinius ir patogiai, gražiai, gerai jaustis.
Muzikantams kuriami sceniniai drabužiai iš tikrųjų yra specifiniai – modelis ant podiumo vilkėdamas apdarą jaučiasi puikiai, o aš negalėčiau jo net užsivilkti, nes žinau, kad negalėsiu groti. Scenoje turime būti nesuvaržyti, rūbas negali kelti papildomų minčių ir nerimo. Juk kartais nenulipdami nuo scenos koncertuojame net po dvi valandas.
– Išlaikote vientisą orkestro stilių. Galbūt kas nors dėl ko nors prieštaravo, pavyzdžiui, nenorėjo rinktis tam tikro švarko ar kelnių, kokio nors aksesuaro?
Dalia: Naujų idėjų kameriniame orkestre pradėjau groti labai jauna – man buvo vos suėję 17 metų. Kaip ir dauguma paauglių, tuo metu buvau labai uždara, nepasitikinti savimi. Kai sužinojau, kad reikės avėti aukštakulnius, išsigandau, supratau, kad net nemoku su jais vaikščioti. Pamenu, rašiau laišką Gediminui, kad esu per aukšta juos avėti ir man nepatogu.
Vėliau matydama vyresnes NIKO koleges supratau, kad aukštakulniai yra be galo elegantiška ir moteriška aprangos dalis. Dabar neįsivaizduoju savęs be jų tiek scenoje, tiek gyvenime, o turbūt pats nemėgstamiausias dalykas man yra maždaug keturių centimetrų aukščio pakulnė – aviu arba plokščiapadžius, arba labai aukšta pakulne batus.
– O šukuosenos, makiažas – kas sukuria visa tai?
Augusta: Esu lankiusi privačias makiažo pamokas, nuolat visos trys domimės naujienomis, bendraujame su profesionaliomis makiažo meistrėmis, tačiau prieš koncertus dažniausiai dažomės ir šukuojamės pačios. Dažnai tenka koncertinį makiažą visoms trims susitikus išbandyti dieną prieš koncertą.
– Bent jau Lietuvoje pademonstravote visai kitokį orkestro įvaizdį. Gal kas nors bandė jus atvesti į protą, laikė chuliganais, išsišokėliais?
Gediminas: Scenos chuliganais mus pirmąkart pavadino kompozitorius ir grupės „Antis“ narys Vaclovas Augustinas, ir tai buvo jo susižavėjimo išraiška. Mūsų veikimas scenoje yra neįprastai laisvas akademinės muzikos pasauliui – amerikiečių menotyrininkai praminė mus roko grupės atitikmeniu klasikoje. Į protą atvesti niekas nenorėjo – gerbėjai dėl to mus myli, o kolegos vertina tokį išskirtinumą ir palaiko.
– Daug keliaujate. Gabenti ne tik instrumentus, bet ir kostiumus greičiausiai nemenkas galvosūkis, kaip jį sprendžiate?
Augusta: Svarbiausia – medžiaga turi nesilamdyti. Tai pagrindinis reikalavimas sceniniam kostiumui, nes kelionėse kartais net nėra laiko lyginti drabužių.
Gediminas: Esu matęs, kaip Augusta oro uoste į pilnutėlį lagaminą pirštu pro nedidelę skylutę grūda savo koncertinę suknelę, matyt, buvo kokia nors įprasta situacija, kai reikėjo skubiai perdėlioti daiktus iš vieno lagamino į kitą. Tada šmėkštelėjo mintis, kad turbūt ta suknelė visiškai nesilamdo. (Juokiasi.)
Dalia: Instrumentus gabenti kartais būna ir iššūkis, nes ne visos oro linijos turi aiškius reikalavimus dėl instrumentų gabenimo. Pro vienus vartus praeini, o kitur nepraleidžia. Amžinai kovojame.
Gediminas: Nepamirškime Augustos metalinės makiažo priemonių dėžės, kuri irgi yra kiek didesnė už rankinį bagažą. (Juokiasi.)
