Su Dovile pokalbio susitikome viename Kauno restorane. Į mielų veido bruožų, malonaus balso švelniai besišypsančią moterį krypsta daugelio aplinkui sėdinčių vyrų akys.
Nesunku suprasti, kodėl net teismo sprendimu šios psichologės vadovaujamame Vyrų krizių centre priversti lankytis smurtauti nevengiantys stipriosios lyties atstovai pasiryžta tapti geresni.
Kas paskatino moterį imtis misijos gelbėti į sudėtingas gyvenimo situacijas patekusius ir krizių kamuojamus vyrus?
Jaunystėje Dovilė svajojo tapti žurnaliste, tačiau įstoti į šios specialybės studijas jai nepavyko. Kaunietė tuomet pasirinko ekonomiką ir finansus, o baigusi mokslus įsidarbino nekilnojamojo turto agentūroje.
Dirbdama moteris suprato, kad su pirkėjais ir pardavėjais sugeba ne tik būsto reikalus aptarti. Žmonės žaviai agentei mielai atverdavo savo sielas, klojo problemas, dalijosi džiaugsmais, net klausė patarimų.
„Supratau, kad tai, kas dedasi žmonių širdyse, man kur kas įdomiau ir svarbiau, nei pirkti ar parduoti jų butus. Pasirinkau psichologijos studijas ir įnikau į šią sritį“, – sakė pašnekovė.
Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete kaunietė tapo Kauno apskrities moterų krizių centro savanore. Jai puikiai sekėsi dirbti su dailiosios lyties atstovėmis, susiduriančiomis su gyvenimiškais sunkumais.
D.Bubnienė dažnai girdėdavo, kad pagalbos ieškančių moterų vyrai taip pat išgyvena santykių ir kitokias krizes. Kai ji pasiūlydavo lankytojoms ateiti drauge su vyrais, neretai išgirsdavo: „Koks vyras eis į Moterų krizių centrą?“
Bendradarbiaudama su Danijos vyrų krizių centro atstovais D.Bubnienė su dar keliomis kolegėmis nutarė tokį centrą steigti ir Kaune. Vėliau tokie centrai buvo įkurti Utenoje, Marijampolėje ir Šiauliuose.
– Vieša paslaptis, kad moterys psichologų pagalbos bene dažniausiai ieško nesusiklosčius romantiškiems santykiams. Ar vyrai jūsų kabinete taip pat sriūbčioja dėl nelaimingos meilės?
– Įtempti santykiai šeimoje, konfliktai su antrąja puse, vaikais, jausmų atšalimas, skyrybų grėsmė – dažnos problemos, kurios į Krizių centrą atveda vyrus. Tačiau ne mažiau vyrai išgyvena netekę darbo ar praradę verslą.
– Krizės ištikti žmonės juos išklausančius ir suprantančius linkę idealizuoti, net įsimylėti. Išvaizdžiai psichologei meilės prisipažinimų tikriausiai netrūksta?
– Natūralu, kad žmogus, kuris kitam išsipasakoja viską iš širdies, pajunta simpatiją, šiltus jausmus, jį užvaldo teigiamos emocijos. Teigiamos emocijos rodo, kad žmogus atsigauna po dvasinės krizės, išsivaduoja iš liūdesio. O jeigu dar ir pastebi, kad prieš jį – simpatiška moteris, visai gerai.
Labai dažnai nelaimingus santykius išgyvenęs žmogus jausmus perkelia įsimylėdamas psichologą. Žmogus turi teisę jausti ir išsikalbėti apie savo jausmus. Mano profesijos žmonės tam yra ruošiami ir žino, kaip reaguoti į tokį dėmesį. Meilės ryšiai su klientais psichologams yra tabu. O šypsenos negailiu nei vyrams, nei moterims.
– O į nepavydėtiną situaciją patekusius bičiulius ir artimuosius tenka dažnai guosti? Psichologės telefonas turbūt naktimis čirškia be perstojo?
– Kaip ir kiekvienas žmogus, esant reikalui paguodžiu ir užjaučiu savo vaikus, kitus artimuosius, palaikau draugus. Tačiau savo gyvenimo nesibaigiančia psichologine konsultacija nepaverčiu.
– Kiekvieno į sudėtingą situaciją patekusio žmogaus istorija gali tapti pamoka. Pati iš krizę išgyvenančių lankytojų mokotės?
– Esu girdėjusi ir narpliojusi daugybę istorijų. Be to, turiu sukaupusi nemažai gyvenimiškos ir profesinės patirties, žinau, ką reiškia skyrybos, šeimos nario netektis. Visu tuo dalinuosi su į mane besikreipiančiais žmonėmis.
Kartais būna labai panašių istorijų, tačiau dviejų vienodų – niekada. Kiekvienas žmogus man yra tarsi nauja knyga, todėl jokiomis išankstinėmis nuostatomis nesivadovauju, aklai pavyzdžiais neseku.
– Tikriausiai žinote stebuklingų receptų, padedančių nuvyti liūdesį, pyktį, atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą?
– Neslėpsiu, tokių receptų niekada nebuvo ir nebus. Žmogus pats turi surasti savo laimę, jam galiu būti tik palydovė tame kelyje.
Vienas patarimas, kurį dažnai pritaikau sau, – į ne itin malonią situaciją pažvelgti pro laiko prizmę ir savęs paklausti, ar po savaitės, metų ar penkerių ši problema dar atrodys tokia pat didelė kaip dabar?
Juk tai, kas šiandien kelia nerimą ar verčia panikuoti, rytoj greičiausiai bus pamiršta, o gal net sukels šypseną.
– Filosofai ir poetai mėgsta frazę, kad kančia taurina žmogų. Katalikai tikina, kad per kančią išsivalo žmogaus siela. Ką jūs apie tai manote?
– Sunkių akimirkų pasitaiko kiekvieno gyvenime. Nė vienas neišvengiame liūdesio, kartu ir kančios. Jeigu žmogus randa jėgų ir stiprybės visa tai įveikti, kančia padeda suvokti save, kitus, aplinką, keičia požiūrį į daugelį dalykų, net pervertinamos gyvenimo vertybės.
Tuomet galima sakyti, kad žmogus tapo dvasiškai turtingesnis, išmintingesnis, stipresnis, tauresnis.
Negalima leisti, kad kančia virstų įniršiu, pykčiu, neapykanta. Tai nesuteikia palengvėjimo nei tam žmogui, nei kitiems, ką jau kalbėti apie asmenybės augimą.
– Vokiečių rašytojas Friedrichas Schilleris rašė: „Didžios sielos pakelia kančias tylėdamos.“ Tam pritariate ar vis dėlto raginate žmones išsikalbėti?
– Ne kiekvienas žmogus įstengia pats susitvarkyti su savo išgyvenimais. Ypač vyrams sunku kalbėti apie nelaimingą asmeninį gyvenimą, nes tai esą nevyriška. Įprastai stiprioji lytis stengiasi laikyti nuoskaudas savyje.
Taip po truputį kaupiasi užgniaužta neapykanta, neišreikšti neigiami jausmai, kol vieną dieną visa tai gali nuvesti į savižudybę ar prasiveržti smurtu. Svarbu vyrus įtikinti, kad jie išsipasakotų, neužsisklęstų išgyvendami skausmingą dramą. Ir jokiais būdais nemalšintų skausmo alkoholiu, narkotikais.
– Daugeliui moterų būtų nepaprastai smalsu sužinoti, kas gi dedasi vyrų galvose, suvokti, ką jie iš tikrųjų galvoja. Jūs šią paslaptį tikriausiai esate įminusi?
– Drąsiai prisipažįstu, kad apie tai nutuokiu ne daugiau ir ne mažiau nei apie tai, kas dedasi moterų galvose.
Viską žinant būtų labai neįdomu gyventi. Juk tuomet neliktų staigmenų. Kalbu ne vien apie nemalonius dalykus. Juk vyrai negalėtų mūsų, moterų, nustebinti, pradžiuginti. Todėl nesistenkite įlįsti į vyrų smegenis. Jeigu nesate chirurgė, jums vis tiek nepavyks.
– Kodėl poros skiriasi?
– Priežasčių yra daugybė. Kaip sakoma, visos poros laimingos vienodai, o nelaimingos skirtingai. Kartais žmonės skiriasi skubotai, o po kurio laiko šio žingsnio gailisi. Man smagu, kai pora ieško būdų, kaip išlaikyti santuoką. Skyrybų atveju skauda visiems.
Tačiau kai kurie žmonės būna pernelyg skirtingi, kad galėtų pajusti dermę ir gyventi kartu. Tokiems sutuoktiniams skyrybos būna vienintelė išeitis, kad po to abu galėtų gyventi geriau.
– Kalbate iš asmeninės patirties?
– Ištekėjau iš meilės būdama dvidešimties. Abu dabar jau suaugę vaikai taip pat gimė iš meilės. Kodėl skyriausi? Todėl, kad nepavyko pakeisti požiūrio į situaciją. Teko keisti situaciją.
– Ar įmanoma išsiskirti taikiai – be pykčio, įžeidinėjimų ir teismų?
– Man pavyko. Labai norėčiau, kad ir kiti žmonės sugebėtų tai padaryti. Pirmiausia dėl savo ramybės. Aišku, jeigu yra vaikų, ir dėl jų. Pyktis – viską griaunanti jėga. O juk reikia žiūrėti į priekį, tam būtina gera energija ir nusiteikimas, kad gyvenimas vėl stotų į vėžes.
– Ką manote apie moterų sprendimą po skyrybų drausti vaikams matytis su tėvu?
– Tokių sprendimų visiškai nesuprantu, kaip ir vyrų, kurie palieka savo vaikus ir laiko save gerais tėvais, nes moka jiems alimentus. Drausti matytis su tėvu galima nebent tuo atveju, jeigu jis serga neprognozuojama psichikos liga ir vaikams su tokiu žmogumi nėra saugu.
– O jūsų pačios vaikai su tėvu bendrauja?
– Visada tai skatinau. Manau, iš kitos pusės to noro galėjo būti daugiau.
– Ko jūs negalėtumėte atleisti vyrui?
– Manau, kad vis dar neišmokau atleisti neištikimybės. Negalėčiau susitaikyti su tuo, kad būtų skriaudžiami man artimi žmonės. Ginčiau juos nagais ir dantimis.
– Vaikai augdami juto, kad jų mama – psichologė?
– Seminarų psichologinėmis temomis namuose tikrai nevyko, pamokslų jiems taip pat neskaičiau.
– O kontroliuoti reikėjo?
– Savo vaikams visada buvau gal net kiek per minkšta mama, nevaldinga, nekontroliuojanti, kantri, stengiausi būti supratinga. Pats svarbiausias dalykas man buvo išlaikyti su jais gerus santykius, o visa kita – tik detalės.
Manau, man pavyko – ligi šiol sutariame puikiai, kalbamės atvirai ir nuoširdžiai.
– Kaip ieškote dvasinės ramybės?
– Man patinka sportas: lankau treniruoklių salę, aerobiką. Prieš metus pradėjau lankyti jogą, kuri puikiai išvalo mintis, padeda nusiraminti, pajusti dvasinę pilnatvę.
Patinka suleisti rankas į žemę. Deja, šiuo metu neturiu jokio žemės lopinėlio, kuriame galėčiau auginti gėles ar daržoves.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką savo gyvenime keistumėte?
– Nieko. Džiaugiuosi tuo, kas įvyko. Laukiu to, kas bus ateityje.
– Puoštis mėgstate?
– Paskui kiekvieną naują kolekciją nebėgu, tačiau suknelių ir batelių mano spintoje tikrai yra. Mano požiūriu, nė vienas drabužis, net brangiausias, neatskleis žmogaus vidinio grožio ir jausmų.
– Jūsų širdis šiuo metu laisva?
– Gėlių yra kas dovanoja.
– Kokių likimo dovanų dar norėtumėte sulaukti?
– Jau esu psichologiškai pasiruošusi, kad bet kada galiu tapti močiute. Todėl šią likimo dovaną mielai priimsiu. Labai noriu kuo daugiau keliauti. Man patinka pamatyti vis naujų kraštų, gėrėtis neregėtų vietų gamta.
Dar noriu išmokti groti gitara. Šį troškimą vis atidėlioju, tačiau, manau, jau neilgai.
– O meilė?
– Jeigu klausiate, ar ja tikiu, žinoma, kad tikiu. Be jos nesisuktų pasaulis.
