Turbūt jokiai mamai nesinori viešai kalbėti apie kūdikėlį, tik pradedantį savo gyvenimą įsčiose. Norisi leisti jam ramiai augti. Bet Augustai tenka, ir tai yra ta kaina, kurią moka už žinomumą. Savo vyro, savo pačios.
„Tokia kaina nėra labai maloni. Lauktis vaikučio – labai intymus potyris, kurie tai yra patyrę, viską supranta. Tikrai dar nenorėčiau apie tai kalbėti. Ypač su žmonėmis, kurie manęs ir nelabai pažįsta. Nesinori patirti jokios neigiamos energijos. Bet suprantu, kad turiu. Man pačiai iš tiesų viskas atrodo kaip stebuklas“, – sako A.Zuokė.
Jos močiutė Kotryna Leokadija Jusionienė 50 metų dirbo Antakalnio klinikose vyriausiąja neonatologe – naujagimių gydytoja.
„Tokie gydytojai vadinami aukštojo pilotažo meistrais medicinoje. Ji įkūrė Lietuvoje pirmąjį neišnešiotų naujagimių skyrių, atvežė reikalingą aparatūrą anais laikais net iš užsienio. Močiutė yra sakiusi, kad nėštumas – tai lyg sėdėjimas ant ugnikalnio. Niekada nežinai, kas nutiks. Vieną dieną viskas tobula, kitą dieną viskas apsiverčia. Ir atvirkščiai. Todėl nesinori daug kalbėti, žaisti su likimu, ir dėkoju už kiekvieną dieną, kad ji puiki“, – prisipažįsta Augusta.
– Turbūt taip būna visada – kai susituokia pora, visi aplinkiniai jau ima laukti jų vaikučio. Ypač turbūt toks raginimas dažnas buvo jums, nes dar nebuvote sūpavusi kūdikio. Patyrėte tokį savotišką spaudimą – reikia jums bendro kūdikio.
– Tokio spaudimo nebuvo, bet palinkėjimų iš artimiausių, mylinčių žmonių girdėjome. Niekada to neskubinome, specialiai neplanavome. Bet noras turėti kūdikį tikrai buvo.
Mes tuokėmės Sicilijoje bažnyčioje. Mus sutuokė italas kunigas, labai geras mano bičiulis. Prieš tai lankėme Lietuvoje paruošiamuosius kursus ir bendravome su tuo kunigu. Jei tuokiesi bažnyčioje, vaikų klausimas iškyla. Negali būti nusiteikęs prieš šeimos padidėjimą, vaikučio gimimą. Ir tokia nuostata mums su Artūru buvo artima. Aišku, Artūras turi 3 nuostabius vaikus, bet norėjo, kad ir mūsų šeima patirtų kūdikio gimimo džiaugsmą.
– Ir vasaros pabaigoje ši džiugi žinia. Kaip ją sutikote? Ir kaip jūs sureagavote pati? Gal 20-metė mama sureaguotų vienaip. Jūs – jau brandus žmogus, gal pajutote ne tik džiaugsmą, bet ir didesnę atsakomybę už besibeldžiančią gyvybę?
– Puikiai prisimenu tą dieną. Mano reakcija buvo labai rami. Vadinasi, atėjo laikas man tapti mama. Priėmiau tai kaip didžiulę dovaną, su atsakomybe, rūpesčiu, su geriausiomis mintimis. Nemažai juk yra porų, kurioms sunku susilaukti kūdikio. Mums taip pasisekė. Artūras suvaidino neva nustebusį. „Ką, taip greitai?!“ Tas vakaras mums buvo ir džiugus, ir linksmas. Atšventėme namie dviese, su gražiomis mintimis. Buvo labai gera.
Bet, kita vertus, neleidome sau per daug krykštauti, nes tie pirmi mėnesiai būna dar neramūs. Neskubėjome ir su artimaisiais iškart ta naujiena dalintis. Tik po pirmųjų ultragarso tyrimų, kai pamatėme tą augantį grūdelį, pradėjome atviriau džiaugtis.
Atvirą A.Zuokės interviu skaitykite ketvirtadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
