Kalėdos Daliai ir jos šeimai – viena laukiamiausių švenčių. Tuomet kartu – ir Jonavoje žaidžiantis sutuoktinis Edvinas, ir visa šeima. Dalios ir Edvino namuose Vilniuje jau spindi išpuošta žaliaskarė, kurią jie puošė kartu su Dalios seserimis ir kitais artimaisiais.
„Dovanos man – smagus Kalėdų momentas, dievinu jas dovanoti, jų ieškoti ir pirkti, matyti reakciją, kai artimieji išpakuoja, nustemba, džiaugiasi. Anksčiau visą gruodį galėdavau jas rinkti ir pirkti, o dabar – visąlaik šalia Atėnė, tad tempas gerokai sulėtėja. Keliaujame kartu su ja.
Svarbiausia, kad lėkdami ir bėgdami visi sustojame, kad artimiausi žmonės susirenka pabūti kartu, o dovanos – tiesiog nuostabi tradicija ir proga palepinti artimuosius“, – sakė Dalia.
Dalia – iš tų, kurie kiekvienam šeimos nariui išrenka apgalvotą dovaną, neperka bet ko. Seseris moteris vadina geriausiomis draugėmis, tad žino, kokios dovanos gali jas nudžiuginti.
Per metus ji išgirsta ir tėvų svajones, kurias stengiasi išpildyti. Itin sportiškai šeimynai dažnai čia pagelbėja ir sporto prekių gamintojai, kurių ambasadorė yra Dalia.
Šiemet jau antros Kalėdos, kurias šeima švęs su savo pirmagime Atėne. Vis dėlto pernai, pasak Dalios, mažoji dar buvo kūdikis, o šiemet ne tik džiugins susirinkusius suaugusiuosius, bet jau ir pati mokės džiaugtis.
„Atėnė, pirmoji ir kol kas vienintelė anūkė ir mano, ir Edvino tėvams, suteikia nesuskaičiuojamus klodus laimės! Kalėdos – toks laikas, kai visa šeima susirenka į vienus namus, laiką leidžia kartu.
Tai laikas, kai mėgaujamės artimaisiais, turime galimybę visi kartu pabūti, parodyti vieni kitiems dėmesį, kartu išgyventi artumą ir šventinę pakilią nuotaiką.
Atėnę, žinoma, visi lepiname, žiūrime į ją su begaline meile ir negalime atsidžiaugti – ji keliauja iš rankų į rankas, pas visus nori pabūti.
Labai laukiu, kada ji ūgtelės, tuomet pasikviesime ir Kalėdų Senelį, kasdien ateis ir elfai – kai dukrytė viską dar labiau supras, švenčių laukimą tikrai paversime stebuklu jai.
Jei leidžia galimybės ir turi laiko, manau, reikia maksimaliai panaudoti kiekvieną jos augimo etapą, o kartu su ja ir patiems iš naujo išgyventi vaikystės džiaugsmus vaiko akimis. Noriu džiaugtis, kurti savo šeimos tradicijas ir jomis mėgautis kasmet“, – kalbėjo Dalia.
– Šventes pasitiksite su artimaisiais. Ar maisto gamybą Kūčių, Kalėdų stalui patikite savo ir vyro mamoms, ar ant stalo puikuosis ir jūsų pačios pagaminti patiekalai?
– Nuo vaikystės šią misiją puikiai į savo rankas buvo paėmusios mano babytė ir mama – jos nuostabiai gamina! Anapus iškeliavus babytei, šventinis stalas – mamos džiaugsmas.
Anksčiau su sesėmis jai padėdavome paruošti, papuošti stalą, bet praėjusiais metais per šventes keliavome ir pas mano tėvus, kurie gyvena Vilniuje, ir pas Edvino tėvus į Prienus, tad gaminti man nebeliko laiko.
Su vyro artimaisiais visada vykstame pas jo močiutę, kurią vadiname mamute, – ji visada būna paruošusi puikų stalą ir vaišes visiems.
Mano didžioji svajonė – kad Kūčias ir Kalėdas galėtume sutikti visi kartu, vienoje didelėje šeimoje, kad nereikėtų važinėti ir stengtis visur ir pas visus suspėti. Tačiau dabar tradicija – tokia, o kai sukursime savąsias, gal pavyks ir tai įgyvendinti.
– Po Naujųjų metų socialiniai tinklai pradeda mirgėti pažadais sau. Ką jūs sau pasižadėsite 2024-aisiais?
– Niekada neturiu pažadų ar tikslų, kuriuos sau keliu pirmą Naujųjų metų dieną. Visada sakiau, kad jei ko nors labai nori, apie ką nors svajoji, Naujųjų metų tam laukti nereikia – daryk čia ir dabar. Šiandien gyvenime turiu viską, apie ką svajojau ir ko norėjau, nieko man daugiau nereikia.
Vienintelis dalykas, kur reikėtų pasitempti, – skirti kiek daugiau laiko sau, nors kiek sustabdyti tą lekiantį laiką. Manau, ne man vienai vis norisi kuo daugiau spėti, susiplanuoti. Nors kiek sustoti ir pasimėgauti tuo, kur dabar esi, – tai stengiuosi sau vis priminti.
Visą laiką noriu leisti su dukryte, tad apie save galvoju per mažai. Kita vertus, galvodama apie besibaigiančius metus esu visiškai tikra – nekeisčiau nė vienos dienos, kiekviena jų buvo tobula, net ir su savo sunkumais ir iššūkiais, o metai – geriausi, nors save ir buvau pamiršusi, ir ramesnio laiko sau radau gerokai per mažai. Kartais reikia ir to. Visi blogi dalykai greitai pasimiršta, prisimeni tik geras, smagias akimirkas.
– Motinystė daugelį moterų priverčia pamiršti save – mama, maitintoja, migdytoja, maisto gamintoja, juokintoja, slaugytoja... O kur lieka moteris, žmona – padėta į tolimiausią namų kampą?
– Taip, man irgi taip nutiko, bet tai vertinu kaip etapą, kuriame viso mūsų dėmesio reikia dukrytei. Kai ji paaugs, bus kiti etapai.
Vyras žaidžia ir treniruojasi Jonavoje, dažniau su Atėne būnu aš viena. Tikrai nesijaučiu nuskriaudusi save, man motinystė – begalinis džiaugsmas. Net negalėčiau palikti jos ilgesniam laikui kam nors – pasiilgstu per porą valandų!
Visą laiką, kai su dukros priežiūra pagelbėja šeima – vyras, sesės, skiriu darbams. Kartais pagalvoju, kad būtent šį laiką galėčiau skirti labiau sau – sportui, nes jo man labai trūksta, pasivaikščiojimams.
Visą gyvenimą sportavau, noriu tai daryti kasdien ir be galo to pasiilgau. Tad ir viena svajonių – atrasti tą auksinį viduriuką Atėnytei, sau, darbams. Tai nėra labai lengva, bet, tikiu, įmanoma.
Auklės neturime ir šiandien neįsivaizduoju, kaip reikėtų palikti dukrą kam nors, kas nėra mūsų šeima. Be to, ir vaikui pirmaisiais gyvenimo metais reikia tėvų, jų meilės, šilumos ir dėmesio.
Noriu tą meilę skirti jai, ir man pačiai to reikia: leisti kartu kuo daugiau laiko, kurti ryšį, matyti jos pirmuosius kartus ir kartu juos išgyventi. Tol, kol šeima ir darbai leidžia, taip ir laviruojame.
Visą tekstą skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
