Saulėtosiose Glitiškėse – taip jas vadina Arvydas – kone visada šviečia saulė, net kai sostinėje lyja ar apsiniaukę. Šalia tyvuliuoja Širvio ežeras, kurį vandenimis maitina upeliai Volga ir Daulia, netoli ir Musios ežeras. Gandrai čia suka ratus, o per kelią – Glitiškių aerodromas.
Arvydas atviras – jo bandymai pasigaminti kokio nors gėrimo prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai buvo baigta įrengti jo dvaro kaimo turizmo sodyba.
„Pamenu, tuomet lengviau atsikvėpiau – viskas, padarėme. Tačiau praėjo keli mėnesiai, ir aš vėl nerandu vietos, trūksta veiklos.
Šį istorinį pastatą, 1923-iaisiais statytas Jelenskių dvaro arklides, kur dabar veikia distilerija, jau buvau įsigijęs. Sovietiniais laikais čia buvo veršidė, vėliau buvo laikomos avys. Neprižiūrimas pastatas sunyko, prakiuro stogas, išpuvo perdangos.
Pirma į galvą šovusi mintis buvo čia praplėsti kaimo turizmo verslą. Antrame aukšte suplanavome 11 kambarių, apačioje – didelę salę, kurios gale – baras, už jo – nedidelė virtuvėlė ir alaus darykla. Tačiau kol dar svarstėme, užėjau į kelias parduotuves – alaus skyrius lūžta nuo įvairiausios pasiūlos – ir lietuviškos, ir užsienietiškos. Tai kam man virti alų, jei jo visokiausio gali ateiti ir nusipirkti?
Be to, alus – labai trumpalaikis gėrimas, jį visą reikia parduoti gana greitai, ir mane apniko abejonės. Toks pat ir vynas – tik kai kurias jo rūšis, užkimšus specialiais kamščiais, galima išlaikyti ilgiau. O distiliatas – amžinas, kuo ilgiau laikomas, tuo brandesnis ir prabangesnis.
Dvare jau buvau pabandęs išvirti alaus – pavyko. Turiu ir mažą vynuogyną – pagaminau vyno, o iš vynuogių išspaudų – grapos.
Kadangi į vyną nedėjau konservantų, kai kurie buteliai pradėjo šaudyti ir raudonai nudažė rūsio sienas. Po ranka pasipainiojęs pažįstamas pasiūlė išmėginti mažus laboratorinius distiliatorius – pabandžiau. Išėjo panašaus į konjaką gėrimo statinaitės, išdistiliavęs sidrą gavau ir kalvadosą – taip ir nusprendžiau žiūrėti į tą pusę, kur amžini gėrimai.
Tiesa, savo kalvadoso negaliu vadinti kalvadosu – šį pavadinimą leidžiama vartoti tik Prancūzijos šiaurėje esančios Normandijos provincijos Kalvadoso apylinkėse pagamintam obuolių brendžiui vadinti, tad manieji – obuolių vyno spiritinis gėrimas ir obuolių vyno brendis“, – pasakojo A.Padvaiskas.
Netrukus likimas verslininką suvedė su technologu, statinaičių gamintojais. Projektas vėlavo apie metus, nes pasaulį tuo metu krėtė koronaviruso pandemija. Vis dėlto 2020-aisiais Arvydo Padvaisko distilerija jau atvėrė duris. Kai ji jau buvo paruošta, verslininkas nuėjo ilgą kelią, kol įsirengė atestuotą laboratoriją, rado tinkamą laborantę ir gavo reikiamas licencijas.
„Oi, koks juokas čia dar buvo – gaunu licenciją, kurioje juodu ant balto parašyta, kad galiu auginti kalakutus! Skambinu, klausiu, kas čia? Moteris ilgai atsiprašinėjo, supainiojo adresatus. Tad galiausiai paaiškėjo, kad kalakutų auginti vis dėlto negaliu“, – juokėsi Arvydas.
Šiandien verslininkas svečius kviečia į naują kavinę, kur prie degustuojamų gėrimų vaišina ne tik rojaus obuoliukais, bet ir sūriu, vyne mirkytomis juodosiomis slyvomis ir meduje išlaikytais kaštonais, siūlo ekskursijas ir degustacijas grupėms – pats jas veda.
„Obuolys ir slyva man primena vaikystę – būdami vaikai gerdavome tokį kompotą. Pas senelį prie namo augo dvi didelės rojaus obuoliukų obelys – viena raudonų, kita geltonų.
Turiu ir dar vieną mintį, tik reikia sugalvoti, kaip ją įgyvendinti. Pamenu, kai buvau vaikas, močiutė pieną laikydavo molinėse puodynėse, iš jų viršuje nusistovėjusią grietinėlę surinkdavo, o pieną puodynėse palikdavo rūgti.
Kai jis surūgdavo, tą puodynę pašaudavo į krosnį. Po kelių valandų tas pienas pavirsdavo į varškę, o viršuje išsipūsdavo plutelė, kuri karšta būdavo nuostabaus skonio. Šaukštu ir išvalgydavome visą tą puodynę.
Mano mintis – mažos puodynėlės, kaip čianachinės, su tokia varške. Jei svečias mėgsta saldžiai – užbarstai cinamono su cukrumi, jei sūriai – muskato riešuto, peletrūnų, kelis grūdelius druskos. Labai skanu, bet čia vėl higienos reikalai... Gal kada nors, kai subursiu komandą. Šiandien esu čia vienas – visko neaprėpsiu“, – svarstė verslininkas.
Besidomintiems jis gali valandų valandas pasakoti apie įrenginius ir gėrimo kelią, pakviečia į senosios vaistinės muziejų ir parodo istorinius vokiškus „MÜller“ distiliavimo aparatus, kuriuos turi net keturių kartų.
Su savo gaminamais gėrimais Arvydas jau spėjo dalyvauti ir keliose parodose – „Litexpo“ parodų rūmuose vykusiose Vyno dienose, Kaune „Rinkis prekę lietuvišką“, dviejose parodose Japonijoje – Tokijuje ir Osakoje, maisto ir gėrimų parodose Rygoje, Taline.
Kitas žingsnis, pasak Arvydo, dėl gėrimų prekybos susitarti su prekybos vietomis.
Ar jis mano, kad su savo produkcija apčiuopė aukso gyslą?
„Šiandien sakau taip – man visur sekasi, išskyrus loteriją! Bankai suteikė paskolas, kai niekam neteikė, suradau technologą ir laborantę, kai jų rasti kone neįmanoma, – tokie, mano galva, absurdiški reikalavimai galioja nuo „Stumbro“ gamyklos atidarymo 1907-aisiais.
Į distileriją investavau apie 3 milijonus eurų ir investicijos dar nesibaigia. Kalvadosas statinėse bręsta mažiausiai dvejus metus – kuo ilgiau bręsta, tuo geresnis. Sugalvojau investicines statinaites – jas galima naudoti kaip tarą.
30 litrų statinaitę žmogus, kuris mėgsta turėti atsargą, pasistato rūsyje ir įsileidžia iš jos, kiek reikia šventei. Gėrimas vis bręsta ir brangsta. Kai talpykla ištuštinama, statinaitė vėl pripildoma pas mus“, – pasakojo verslininkas.
Čiužinių ir lovų verslas, pasak Arvydo, niekur nedingo, tik jis jau daugelį metų gyvuoja sklandžiai ir šeimininkui nesuteikia galvos skausmo. Tad distilerija – nauja jo aistra, kuriai dabar atiduoda kone visą savo laiką ir jėgas.
„Buvo laikas, kad turėjome 17 savo čiužinių ir lovų parduotuvių ir apie 250 kitų taškų, kurie pardavinėdavo mūsų produkciją. Vėliau iškraustėme siuvyklą ir šalia fabriko atidarėme didelę parduotuvę, čia turime ir parodų kambarį – tai vienintelė „Padvaiskas ir Ko.“ parduotuvė Lietuvoje.
Dabar daugiau nei 99 proc. produkcijos eksportuojame. Kasdien į kitas šalis – Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Islandiją, visą Europą, net į Dramblio Kaulo Krantą Afrikoje per prancūzų tarpininkus – išvažiuoja apie dešimt vilkikų. Mums lieka tik kokybiškai gaminti, laiku pristatyti ir informuoti, jei kokios žaliavos stringa ir vėluosime.
O tie, kuriems čiužinio ar kokybiškos lovos reikia Lietuvoje, atvažiuoja ir iki Glitiškių. Ir čia mums sekasi“, – šypsojosi verslininkas.
Daug metų versle besisukantis A.Padvaiskas atviras – tai, kad įmonėms suteikia savo vardą ir pavardę, nemenkai įpareigoja. Mat jo pavardė jau tapusi prekės ženklu.
„Todėl man ir bene svarbiausia – kokybė, nes reputacija turi būti nepriekaištinga. Esu šeimininkas ne tik popieriuje ir pats esu atsakingas už viską, ne kiti. Manęs ieško ir piktas klientas, ir gerai nusiteikęs pirkėjas.
Jei įmonės būtų pavadintos kitaip, ir asmeninė atsakomybė būtų kita. Esu toks žmogus – visada prisiimu atsakomybę ir stengiuosi, kad viskas būtų geriausia. Esu maksimalistas, mano pavardę turi vaikai, anūkai – turiu būti atsakingas ir prieš juos.
Garsiausi pasaulio gėrimai yra pavadinti jų gamintojų pavardėmis, tad ir aš – ne išimtis. Tai – verslo tęstinumas. Manau, kad mano vardas jau turi svorį, tad ir toliau, tikiuosi, bus kokybės ženklas. Ir parodose girdžiu, kad žino mūsų kokybiškus čiužinius, todėl paragaus ir gėrimų“, – pasakojo A.Padvaiskas.
Anot jo, ragautojai pasiskirsto maždaug per pusę – žmonėms patinka ir brandintas gėrimas, ir jaunas.
„Tai ne pats sugalvojau ir degustacijose matau. Vieno ryškesnis obuolių skonis, kito jaučiama ąžuolo ir šilkmedžio kompozicija.
Kuris geresnis? Tai tas pat, kaip motinos klausti, kurį vaiką myli labiau“, – šypsojosi jis.
Arvydas turi jau suaugusius tris sūnus – Arvydą, Saulių ir Beną bei dukterį Rasą. Gali pasigirti ir 11 anūkų. Ar nors vienas iš vaikų dirba kartu tėvo versluose?
„Ne, anksčiau yra dirbę Arvydas ir Saulius. Dukra neseniai iš Klaipėdos persikėlė į savo ūkį, augina vaikus“, – sakė A.Padvaiskas.
Vyriausi anūkai – Arvydas trečiasis ir Liepa – vis atvažiuoja aplankyti senelio, kuris juos pasiima į lenktynes, važinėja keturračiais, kartu švenčia Velykas.
„Jie jau suaugę. Kai buvo mažesni, garaže apžiūrinėdavome sportines mašinas, pavėžindavau apylinkėmis, miške visureigius varinėdavome. Man patinka laiką leisti su jais – ir pramogaujame, ir bendraujame.
Koks esu senelis? Kai žinau, kad atvažiuoja, žmona prikepa skanių blynelių, nusiperkame ir sulčių, ledų – tikrai norisi juos palepinti. Kepame mėsą, kartu žvejojame“, – sakė verslininkas.
Paklaustas, ar nesusimąsto, kam galėtų palikti savo verslo imperiją, verslininkas juokėsi – sujauks viską ir paliks Bažnyčiai.
„O jei rimtai, apie tai dar negalvoju. Turiu daug jėgų ir dar daugiau idėjų, energijos ir polėkio darbams man kol kas nestinga. Gal sergu kokia liga, kad visąlaik noriu veiklos?
Ir mano seneliai buvo labai darbštūs. Senelis iš tėvo pusės iš balanų pindavo krepšius, važiuodavau su juo į mišką. Klumpes iš liepos droždavo, oda pakaldavo. Močiutės vilną karšdavo, verpdavo rateliais, į sruogas vyniodavo, dažydavo visokiomis spalvomis, megzdavo megztinius, kojines – būdamas vaikas visame tame dalyvavau. Prisimenu, tuo metu Sabališkių kaime dar net elektra nebuvo įvesta.
Senelis iš mamos pusės mokėjo kalvystės darbus, turėjo ir savo kalvelę, darydavo vežimus, iš klevo lenkdavo ratus – ir dabar turiu tų detalių, kurias saugau muziejui.
Dvi močiutės ausdavo lovatieses, sėdėdavau prie tų stovų ir su šaudykle priplakdavau – esu išsaugojęs ir tų lovatiesių.
Per dieną daug visko prigalvoju, bet kartais būna, kad mintis šauna ir dingsta. Jei ji sugrįžta kelis kartus, imuosi ją įgyvendinti. Geras jausmas – taip atsirado ir turizmo sodyba, ir distilerija“, – pasakojo verslininkas.
Arvydas – jau pensininkas, tačiau darbų atsisakyti kol kas neketina.
„Jau semiu batų dėžutėmis nuo moteriškų žieminių batų pinigus iš valstybės, – juokėsi jis. – Pabundu anksti, kartais ir 5 valandą ryto, sugalvoju, ką reikia padaryti, užsirašau. Darbo valandų neskaičiuoju ir vakarais mėgstu prisėsti prie verslo reikalų.
Sugalvojau sukurti reklaminius filmukus, turiu idėją, ant balto lapo nupaišiau scenarijus – jau tris esu sugalvojęs distilerijai pareklamuoti. Galiu vieną papasakoti.
„Junkers F 13“ – Vokietijoje Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sukurtas metalinis nedidelis lėktuvėlis, panašus į „kukurūzniką“, – leidžiasi. Iš jo iššoka lietuvaitė su tautiniais rūbais ir aulinukais, sijonas išsipučia kaip parašiutas, kita iš paskos, jos kaselės draikosi.
Nusileidžia abi Palangoje prie jūros, ant smėlio, ir pradeda susikibusios rankomis suktis ratu. Skamba Tomo Joneso dainos „Sex Bomb“ priedainis. Užkadrinis balsas kviečia į saulėtas Glitiškes, kur čiužinių fabrikas ir parduotuvė, distilerija ir dvaras.“
Kol kas energingas ir kūrybingas verslininkas pailsėti ir savo verslų patikėti jaunesniems neketina – tinginiauti jis nemėgsta.
„Pailsiu, kol važiuoju 500 metrų iš namų iki dvaro. Nuo dvaro iki distilerijos, nuo čia iki fabriko – vėl ilsiuosi. O juk ir grįžti reikia – kur čia dar ilsėtis?
O jei rimtai, labai mėgstu slidinėti – Dolomitų kalnas, saulė virš debesų, skanus maistas visada suteikia jėgų. Nučiuoži, vėl pakyli.
Kronplaco slidinėjimo kurorte Italijoje yra puikus Gaidžio kalnas – toks status, kad stovėdamas viršūnėje nematai papėdės. Nesileidžiu staigiai, nesu toks sportininkas, pasileidžiu, pailsiu ant lazdų pasirėmęs. Apačioje – taurelė kriaušių likerio ir visada į pirčių kompleksą.
Gulėti pliažuose nemėgstu, Turkijoje ar Italijoje nubėgu kelioms minutėms išsimaudyti ir ilsiuosi kitaip – degustuoju alyvuoges, sūrius, dešras“, – pasakojo A.Padvaiskas.
Namuose jis mėgsta išvažiuoti keturračiu, sniego motociklu, tiesa, jau senokai tai darė. Kol buvo jaunesnis, visureigiais važinėdavo, varžybose dalyvaudavo, buvo įsteigęs ir jų klubą – Glitiškių padidinto pravažumo automobilių pirmą nacionalinį klubą.
„Aš buvau prezidentas, o žmoną Rasą įregistravome kaip prezidentienę“, – šypsojosi jis.
Anksčiau su komanda ne kartą pats dalyvavęs Tūkstančio kilometrų lenktynėse, šiandien Arvydas į jas nebevyksta net kaip žiūrovas. Kodėl?
„Dvare yra didelis kluonas, ten – patogūs foteliai, ekranas, projektorius. Pasileidžiame tas lenktynes dideliame ekrane, jei karšta, įsijungiame kondicionierių, prasiveriame vartus, pasiruošiame užkandukų, šaltų gėrimų.
Per transliaciją viską pasako, viską parodo, jei kas svarbaus trasoje vyksta, dar ir pakartoja. O gyvai lenktynėse tu nė velnio nematai!“ – šypsojosi A.Padvaiskas.
