Lapkričio 24 dieną kino teatruose pasirodys istorinė drama, detektyvas „Laikinai jūsų“, perteikiantis tarpukario Kauno estetiką, hipnotizuojantis kostiumais bei atmosferiniu lauku, kuriame daužomi ir biliardo rutuliai, ir gyvenimai. Pagrindinį moters vaidmenį filme atlikusi J.Nemanytė mamai šį filmą pristatė kaip gražiausią, kokį ji kada nors yra mačiusi.
– Filme „Laikinai jūsų“ sukūrei ir vitališkos, ir fatališkos moters vaidmenį. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp tos, kuri žaismingai veržiasi pačiuožinėti ant užšalusios upės, ir kartu yra aistringa, įsiurbianti?
– Kaip ten sakoma? Moteris turi būti ir mergaitė, ir meilužė, ir mama, ir žmona – daug tų vaidmenų. Kai kuri tokį įvairialypį personažą, bandai jungti visas šias spalvas.
Sudėtingiausia, ko gero, ir yra išlaikyti pusiausvyrą: kad nepasiduotum vien žaismingam mergaitiškam elgesiui ir kad kurdama seksualios, gundančios moters paveikslą neperžengtum vulgarumo ribos.
Šiuos dalykus reikia išmokti valdyti ir gyvenime, ir filmo aikštelėje.
– Moki nekristi į kraštutinumus ar gyveni be jokių kompromisų: jei pasakei, kad bus taip, tai ir bus taip?
– Aš esu labai emocionali ir kartais būnu spontaniška – kai jau užneša, tai užneša. (Juokiasi.) Kiekvienoje mūsų turbūt yra ragana – kartais reikia paleisti burtus, sukauptus savyje.
– Kiek tavyje gaivalo? Tarkime, ar vakarėlyje gali šokti ant stalo?
– Galiu, esu tai dariusi. Galbūt studijų metais tą gaivalą paleisdavau labiau. Dabar ant stalo šokčiau savoje aplinkoje, o viešoje vietoje šiek tiek kuklinuosi, nes iš prigimties esu gana kukli.
Negaliu atsipalaiduoti, jei nepažįstu žmonių. Drovumas trukdo ir aktorių atrankose, o ten turi ateiti ir nugalėti. Tai sunku, bet kai sava aplinka, aš galiu būti pašėlusi, draugai žino. (Juokiasi.)
– Gyvename išmaniųjų telefonų amžiuje, kai viskas gali būti nufilmuota ir parodyta. Bijai, kad kas nors tave stebi, kai linksminiesi?
– Šiek tiek prisilaikau. Yra dalykų, kurie – tik mano. Tai, kas patenka į viešumą, yra tai, ką noriu parodyti, o ne absoliučiai visas mano pasaulis.
Draugai juokiasi iš manęs, kad esu iš akmens amžiaus: neturiu „iPhone“ telefono, jeigu ką nors švenčiame – nieko nefilmuoju, nefotografuoju, nes man labai gera toje akimirkoje pabūti realiai, ne per ekraną.
Esu senų pažiūrų: man patinka ilgi pokalbiai prie vyno, kai nėra telefonų ir skamba gera muzika, ne iš telefonų. Esu tokio buvimo siurbėlė – stengiuosi sugerti akimirkas. Todėl vargstu pasaulyje, kuriame labai daug technologijų, greičio ir nebėra paprasto pabuvimo.
Visą interviu skaitykite „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
