Naujausiame egzistencializmo tekstų įkvėptame režisieriaus Dariaus Gumausko spektaklyje „Kiti“ aktorė Justina vaidina charizmatišką paryžietę Estelę. Nuo aplinkinių dėmesio priklausoma mergina turėjo anksti suaugti – vaikystėje ji neteko tėvų. Ką tai reiškia, gerai žino ir Estelės vaidmens atlikėja Justina – jai buvo dvylika, kai iš gyvenimo pasitraukė jos tėtis aktorius S.Mykolaitis.
– Justina, spektaklyje „Kiti“ sukūrei vaikystės traumų kamuojamos merginos vaidmenį. Ar jį kurdama prisiminei, ką išgyvenai, kai tėtis pasitraukė iš gyvenimo? Ar apskritai tada supratai, kas įvyko?
– Kurdama Estelės vaidmenį labiau koncentruojuosi į jos, jau suaugusio žmogaus, pasirinkimus ir jauseną. Dauguma trauminių vaikystės įvykių dažnai būna giliai nustumiami, į paviršių jie iškyla vėlesniame amžiuje. Kažkokiu būdu vis tiek esi priverčiamas su tuo susitikti.
Būdama dvylikos supratau, kas vyksta, tačiau mano reakcija ir elgesys buvo įtartinai, net ir man pačiai, budistiniai. Atsimenu, per atsisveikinimą Nacionalinio dramos teatro scenoje stovėjau užkulisiuose ir jaučiau palaimą, šypsojausi. Man atrodė, kad tėtis dabar labai ramioje ir šviesioje erdvėje. Skausmas pasivijo gerokai vėliau.
– Pasistengei, kad dienos šviesą išvystų tėčio vinilinė plokštelė. Ar tai buvo mėginimas jį geriau pažinti ir suprasti – juk daug teko bendrauti su jo draugais?
– Taip! Tai buvo mano duoklė tėčiui, jo kūrybai. Per tuos keletą metų išgyvenau ir tam tikrą asmeninį gijimo, susitaikymo etapą. Labai džiaugiuosi, kad įvykdžiau, ką sumaniusi.
– Ar tavo spektaklio personažė Estelė primena tave? Ji juk graži, charizmatiška, mėgstanti aplinkinių dėmesį, tačiau viduje išgyvenanti audras.
– Gal tam tikri jos gyvenimo faktai ir sutampa su manaisiais, tačiau esame gana skirtingos. Estelė yra femme fatale. Aš sau atrodau labiau introvertė asmenybė, mažiau linkusi į kraštutinumus. Tačiau Estelę vaidinti labai įdomu, ji dinamiška ir kartu pažeidžiama. Man tai – iššūkis.
Kurdama šį vaidmenį turėjau gerai pasikuisti savo vidinėje potyrių bibliotekoje. Įdomu, kad visą laiką repetavome mažame kambaryje, tokiame, kokiame ir atsiduria Jeano Paulio Sartre’o pjesės personažai. Vis dėlto net ir tokioje mažoje erdvėje prireikia laiko, kol gali atsiverti šalia esantiems žmonėms. Iš pradžių norisi slėptis, būti geresniam ar geresnei, nerodyti savo silpnumo, o paskui visi sluoksniai nubyra.
– Esi pristatoma kaip radijo laidų vedėja, aktorė, režisierė, balso ir garso performansų kūrėja. Bet kuo iš tiesų būtum, jei galėtum susikoncentruoti tik į vieną sritį?
– Čia gal įsivėlusi kažkokia klaida – kol kas nesu nieko režisavusi. (Šypsosi.) Ketverius metus dirbau režisierių asistente Valstybiniame jaunimo teatre. Kadangi daugiausia veikiu kūrybos ir meno srityje, nardau tarp skirtingų disciplinų, man įprasta save laikyti performere, atlikėja, menininke, kad ir kaip pretenzingai šis žodis gali nuskambėti.
Nežinau, ar išsirinkti vieną sritį noriu ir ar reikia. Man daug kas įdomu, turiu ne vieną talentą, dar nežinau, kur visa tai veda, bet žinau, kad kol kas mane domina kūryba.
– Ar kartais, kai darai tiek daug, nesusisuka galva?
– Būna ir taip. Kartais aplanko jausmas, kad visada esu „tarp“. Tarsi negalėčiau savęs laikyti nė vienos srities tikra profesionale, nes mėginu paraleliai plėtoti gana skirtingas, atskiro įsigilinimo reikalaujančias kryptis.
Kartais jaučiuosi nepriklausanti nė vienai bendruomenei, nes esu laikoma iš kažkur kitur. Tarkim, grįžtu į savo alma mater – Vilniaus dailės akademiją, kur baigiau fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas, o ten jie mane vadina aktore.
Lygiai taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dabar studijuoju baroko operos dainavimą, man primena studijas Dailės akademijoje.
Teatre kolegos aktoriai mane galbūt irgi laiko dainininke arba vaidinančia režisieriaus asistente. Buvimo visur jausmas nėra labai lengvas, dar vis bandau jį suvokti ir prisijaukinti.
– Ar tavo ieškojimų kelias buvo ilgas? Greičiausiai yra žmonių, kurie tave prisimena televizijos projekte „2 minutės šlovės“, – tave ten vadino AC/DC mergaite. Nuo kada tavyje gyvena muzika?
– Dainuoju gal nuo septynerių. Per tą laiką perėjau daugybę stilių – pradėjau nuo popmuzikos, mokykloje buvome sukūrę dainuojamosios poezijos ansamblį. Patys rašydavome dainas, aranžuodavome lietuvių liaudies dainas, dalyvaudavome respublikiniuose konkursuose.
Vėliau dainavau ne vienoje roko grupėje, studijuodama Vilniaus universitete pradėjau lankyti klasikinio dainavimo pamokas, o dabar atsidūriau akademinės muzikos terpėje. Nemanau, kad ieškojimų kelias čia ir baigiasi. Visada norėjau kurti muziką, tikiu, kad ir tam ateis laikas.
– Išties galėjai lengvai pasukti į pramogų pasaulį, turėjai visas galimybes, net ir mokytoją Dainą Bilevičiūtę, žinančią jo taisykles. Vis dėlto pasirinkai kitą kelią. Kodėl?
– Kai koncertuodavome su Daina, prisimenu, buvo tikrai įdomus laikas. Beprotiškiausių istorijų yra iš anuomet. Tačiau atėjo laikas, kai pajutau, kad tai ne mano kelias, taigi pasitraukiau.
Dabar kiek kitaip žiūriu į pramogų pasaulį, nematau jame nieko keisto. Daugybė mano kolegų sėkmingai tarpusavyje derina ir darbą su garsiausiais Europos teatro režisieriais, ir filmavimąsi lietuviškuose serialuose. Lietuvos rinka labai maža, dažnai tiesiog imi tai, ką tau siūlo.
– Kiek įtakos tavo muzikiniam skoniui turėjo tėčio S.Mykolaičio veikla?
– Dabar man atrodo, kad tėčio veikla, jo aplinka, kurioje ir aš augau, pakeitė mano suvokimą apie teatrą. Savo skonį lavinau iš Nacionalinio dramos teatro salės „kišenės“ su teatro grimuotojomis žiūrėdama spektaklius. Muzikinis skonis formavosi savo keliu: smalsiu vaiko, o vėliau paauglės žvilgsniu gaudžiau tai, kas ateina iš aplinkos.
– Pasirinkai studijas Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, medijų meno ir animacijos katedroje. Koks buvo tavo planas?
– Aiškaus plano neturėjau. Stojau į Dailės akademiją, nes buvau pradėjusi fotografuoti juostiniu fotoaparatu, man atrodė verta pasimokyti fotografijos. Vis dėlto greitai supratau, kad įsivėliau į painų šiuolaikinio meno pasaulį.
Buvo nelengva lavinti savo kritinį mąstymą ir netapti pernelyg kritiškai savo idėjoms, kurios dar nė nepradėtos įgyvendinti.
Kita vertus, susipažinau su labai skirtingais, įdomiai mąstančiais ir beprotiškai kūrybingais žmonėmis, pavyzdžiui, su mylimu šviesaus atminimo dėstytoju, menininku Audriumi Mickevičiumi.
– Kaip tavo gyvenime atsirado modelio karjera? Ar labai stengiesi dėl savo išvaizdos, figūros ir duomenų? Kaip manai, ar aktorei tai svarbiau nei modeliui?
– Nelaikau savęs modeliu, tiesiog esu keletą kartų dalyvavusi reklaminėse fotosesijose, viename Linos Lapelytės performanse, skirtame „Hermes“ mados namų aukštosios juvelyrikos kolekcijos pristatymui. Šis projektas, be viso kito, buvo dar ir smagus darbas: repetavome Paryžiuje, vėliau tą patį kūrinį pristatėme Niujorke.
Apie savo išvaizdą galvoju palyginti mažai, labiau stengiuosi priimti save tokią, kokia esu. Vakarų pasaulyje, o po truputį ir Lietuvoje mados pasaulyje, scenoje įsigali įvairovė ir pradeda klestėti autentiškumas.
– Esi viena jaunosios kartos kūrėjų, kurie nebijo eksperimentų ir drąsiai priima medijų susiliejimo mene išraiškas. Kaip manai, ką toks teatras kalba šiandienos žiūrovams?
– Toks teatras yra mūsų šiandienos atspindys. Toks pat yra ir šiuolaikinis menas. Nekalbu apie dirbtinį medijų naudojimą, labiau apie dialogą tarp skirtingų meno sričių ir gebėjimą mokytis vieniems iš kitų.
Man niekuomet nebuvo suprantamas aklas užsidarymas savoje tradicijoje. Mane domina vieta, kur viskas tampa mažiau aišku, tarsi susilieja. Būtent ši teritorija, mano manymu, turi potencialo. Lygiai taip pat ir atlikėjas šiais laikais turi atrasti gebėjimų būti lankstus, atviras, drąsus, gebantis priimti iššūkius.
– Atrodo, kad balsas yra svarbiausias tavo instrumentas. Kaip jį lavini?
– Bendrauju su žmonėmis, klausausi įvairiausios muzikos, dainuoju, atlieku balso apšilimo pratimus, skaitau knygas, dalyvauju įdomiuose projektuose, kurie plečia mano suvokimą. Pavyzdžiui, po darbo su menininku ir kompozitoriumi Arturu Bumšteinu garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ Jaunimo teatre mano požiūris į balsą ir garsą stipriai pasikeitė. Būdama smalsi dar pradėjau ir pokalbių laidą „Vox vulgaris“ „Radio Vilnius“ eteryje.
– Ar turi laiko asmeniniams pomėgiams? Kuo domiesi, kas tave žavi? Už ką iš ryto atsikėlusi dėkoji pasauliui?
– Juokinga, bet dėkoju dažniau vakare, praėjus dienai. Mano pomėgiai ir poilsis visada buvo mano prioritetas – skiriu laiko artimiems žmonėms, draugams. Mane žavi galimybė keliauti, būti gamtoje, ragauti gerą maistą, gerti skanią kavą, turėti įdomių pokalbių. Laisvu metu ieškau, kas įdomaus vyksta mieste iš kultūros renginių, arba lekiu į trobelę prie ežero ir stebiu, kaip noksta pomidorai ar rudens skrydžiui renkasi gervės.
