Laura pripažįsta – motinystė jai atneša skirtingus, nuolat kintančius jausmus: „Manoji labai spalvinga, kupina įvairiausių jausmų, dažnai pareikalaujanti didžiulių kantrybės ir energijos išteklių.
Kol vaikai buvo maži, buvau labai atsidavusi, gal reikėtų sakyti pametusi galvą dėl jų, o kartu ir pametusi save. Dabar po truputį stengiuosi atkurti gyvenime pusiausvyrą, kad ta galva būtų savo vietoje ir kuo mažiau liktų vietos kraštutinumams.“
Savo aplinkoje trijų vaikų mama dažnai kartoja, kad motinystėje yra dvi medalio pusės, o vienu metu turėti visko neįmanoma. Vis dėlto būtent vaikai jai davė beprotiškai daug, pirmiausia – dar tris kartus patyrinėti vaikystę, iš arti pamatyti, kaip auga trys nuostabūs žmonės.
„Nuostabu, kokios patirtys aplanko šioje kelionėje. Ir nors ne visada jos būna nuspalvintos šviesiausiomis spalvomis, visada sau pakartoju, kad man tai prasmingiausia, daugiausia pamokanti ir suteikianti gyvenimo kelionė“, – sakė ji.
Tačiau motinystė, neslėpė nuomonės formuotoja, ne tik duoda. Laurai ji atėmė polėkį gyventi atsipalaidavusia širdimi. Gimus vaikams ji, kaip ir daugelis vaikus auginančių moterų, paskendo atsakomybėse, nuolatiniuose rūpesčiuose, į kampą nustūmė nerūpestingas draugystes ir paliko dulkėti kampe atsipalaidavimą.
„Kartais velniškai pasiilgstu tų jausmų. Gimus vaikams ant mano pečių nukrito nemenkas, nors ir nematomas, gyvenimo svoris, kuris kartais gerokai prispaudžia prie žemės“, – atviravo moteris.
Didžiausias iššūkis šiandien, pasak L.Mazalienės, – atliepti savo pačios poreikius. Dažniausiai pirmiausia ji galvoja ne apie save, o apie vaikus, vyrą, projektus, draugus. Jos poreikiai tyliai dūla kažkur eilės gale. Būtent taip Laura gyveno gerus penkerius metus, o tada pasaulis pradėjo suktis per greitai.
„Atrodo, kaip ir turi viską, bet kartu viduje be galo tuščia. Plačiau pramerkusi akis supratau, kad per daug manojo gyvenimo kortų pastatyta ant vyro ir vaikų. Ypač stipriai ir aštriai tai pajutau, kai visi trys vaikai iškeliavo į ugdymo įstaigas.
Labai puikiai, manau, suprantu, kai kalbame apie tuščio lizdo sindromą. Tik mano atveju nereikėjo laukti, kol vaikai paliks mūsų namus su visam, užteko darželio pradžios etapo. Tuomet pirmąkart apsilankiau pas psichologę.
Po 5 ar 6 metų nuolatinio klegesio namuose stojo spengianti tyla, vaikai po truputį drąsiau žengė į pasaulį, pradėjo trūkti bambagyslės, o mane tada aplankė didžiulė tuštuma, savotiškas beprasmybės jausmas. O tai kas dabar?“ – savęs klausė L.Mazalienė.
Kita vertus, ją kasdien džiugina, kai vaikai nori būti šalia tėvų, jie vis dar yra ir, tikisi moteris, visada bus geriausi draugai.
Tačiau kartais šeimą ištinka situacijos, kuriose ji pradeda skęsti, – daug priekaištų, nesusikalbėjimų strėlių lekia į tėvų pusę, tarpusavyje vaikai kovoja dėl dėmesio, matuoja tėvų meilę kiekvienam jų ir skaičiuoja laiką su jais. Laura kartais juokauja, kad su vyru patys pasispendė sau spąstus.
Dirbanti moteris itin dažnai sulaukia klausimo, kaip derina motinystę ir karjerą. Anksčiau lengvai numodavo ranka ir atsakydavo: „Kai darai, tai ir padarai.“ Atrodė, kad ši mintis kurį laiką puikiai veikė. Tačiau jauną moterį užklupo sunki liga – migrena.
„Šiandien jau puikiai suprantu, kad mano noras įrodyti aplinkai, kiek daug galiu, kainavo sveikatą – tiek fizinę, tiek emocinę. Plėšiausi – norėjau ir būti su vaikais, ir neapleisti žurnalistikos, ir su vyru verslą kurti, ir mėgautis savo aistra keliauti.
Atėjo diena, kai kasdienybė mane prarijo. Prasidėjo itin stiprūs migrenos priepuoliai, būdavo, kad iš gyvenimo iškrisdavau keturias dienas per savaitę... Man buvo paskirtas biologinės terapijos gydymas, kai vaistus reikėjo leistis į pilvą arba šlaunį.
Kartą priepuolio metu vyresnioji dukra Deimilė užėjo pas mane į kambarį, o pamačiusi mane gulinčią lovoje tarė: „Mamytei vėl skauda galvą.“ Leisdamasi vaistus springdavau ašaromis, nes nuolat atkeliaudavo ta pati mintis: „Laura, tau dar tik 30...“
Nenorėjau nei tokios kasdienybės, nei kad vaikai mane dažniau prisimintų kamuojamą skausmo nei džiaugsmingą. Aš visada savo mamą mačiau tokią, kuri visose gyvenimo srityse norėjo viską atlikti nepriekaištingai, be niekieno pagalbos“, – pasakojo moteris.
Visą atvirą interviu su Laura Mazaliene rasite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
