Pokalbio su O.Koršunovu susitikome sostinės Senamiestyje, puikiame jo bute, iš kurio terasos šimtametės Vilniaus bažnyčios – kaip ant delno. Oskaras į jų bokštus žvelgia ieškodamas ir įkvėpimo, ir atsakymų į tam tikrus klausimus.
Praėjusį gruodį jis buvo atleistas iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo pareigų. Iš to paties, kuriame dirbo 30 metų ir pastatė didžiuosius savo spektaklius.
Čia pat – ir jo draugė dailininkė Eglė Karpavičiūtė (39 m.). Ji išvirė kavos ir pavaišino saldainiais – kad gyvenimas būtų saldesnis, kai keliauji per tris dešimtis teatrui skirtų jo metų.
Naująjį sezoną O.Koršunovas pradėjo netekęs didžiosios scenos Nacionaliniame dramos teatre, su įtvaru ant rankos. Užtat paties įkurtam O.Koršunovo teatrui (OKT/Vilniaus miesto teatras) šis sezonas – jau 25-asis.
Taip, jis permąstė savo gyvenimą, sukurtus spektaklius, padarytas klaidas, draugystes su moterimis, kurios visos – gražios ir išskirtinės. Tačiau nė viena draugystė nesibaigė santuoka.
O praeitis O.Koršunovui buvo ir labai dosni. Dažnai jis sulaukdavo komplimentų: lietuvių teatro genijus.
Dažnai vienu metu O.Koršunovas statydavo du spektaklius – klasiką ir šiuolaikinę dramaturgiją. Pagrindiniai pastarosios herojai – visuomenės dugnas, aštriai kalbėjęs apie to meto realijas.
Šie darbai buvo įvertinti ne tik Lietuvoje – 2001 m. O.Koršunovas pelnė Europos teatrų sąjungos apdovanojimą „Naujoji teatro realybė“. Tai esminis teatro prizas Europoje, teikiamas už naujas teatro formas.
„Nuo 1999-ųjų iki kokių 2006 metų mes, OKT, buvome geriausių Europos teatrų dešimtuke. Mes – vienintelis teatras iš Rytų Europos, kuris Avinjono teatro festivalio (Prancūzija) pagrindinėje programoje parodė 11 spektaklių“, – prisiminė režisierius.
– Oskarai, kaip sekėsi statyti „Išvarymą“ Rumunijoje, Timišoaros mieste, kuris yra 2023-iųjų Europos kultūros sostinė? Lietuvoje šis spektaklis buvo sukėlęs tikrą furorą.
– „Išvarymas“ buvo kultūrinės programos vinis. Spektaklis Rumunijoje – tai trečiasis mano „Išvarymas“. Tą spektaklį pastačiau Lietuvoje, paskui – Rygoje, Dailės teatre. Aišku, tie spektakliai skyrėsi – istoriškai, socialiai, mentaliai. Ir charakterių prasme. Ir dainos skambėjo kitos.
Toje pjesėje Marius (Ivaškevičius. – Red.) pagavo tai, kas įvyko žmonėms Rytų Europoje, tame posovietiniame bloke, kai griuvo Berlyno siena. Kaip jie tai išgyveno, kaip tai atsiliepė jų likimams.
– Kas atsitiko, kad ant jūsų rankos – ir vėl įtvaras?
– Vasarą patyriau nuotykį Bulgarijoje. Buvau nuvažiavęs tartis dėl spektaklio pastatymo Sofijos nacionaliniame teatre. O bulgarai supranta taip: jeigu jau režisierius atvažiuoja tartis, reikia jam parodyti visą Bulgariją, visas pakrantes. Tarėmės ne Sofijoje, o Sozopolio mieste.
Sozopolis – graikiškas miestas su unikaliu senamiesčiu, toks kaip pusiasalis, kaip kelias. Eini gatve ir viename jos gale matai jūrą, kitame – irgi jūrą.
Mudu su Egle apgyvendino pas vieną oligarchą stikliniame name virš Juodosios jūros – tokiame akvariume. Vaikštai po jį, o aplink – jūra. Po namu – jo laivų uostas: kateriai, jachtos, reaktyviniai vandens motociklai – vadinamieji „džetai“.
Kartą išplaukėme su kompanija apžiūrėti senovinės pilies. Ir pradėjome jūroje duotis su tais motociklais, šokinėti per bangas. Grįžtant prasidėjo lenktynės.
Įlėkėme į dažnas bangas, mus stipriai sumėtė ir tėškėmės į vandenį. Kai leki tokiu greičiu, vanduo yra kaip grindinys. Į jį trenkiausi petimi – tuo pačiu, tik kiek pagijusiu, kurį buvau susilaužęs sausio mėnesį. Skausmas – beprotiškas.
Buvome toli jūroje, kranto nematyti. Buvo iškilęs rimtas pavojus. Be patirties taip drąsiai duotis su tuo motociklu nereikėjo.
O dabar vaikštau ir dar ilgai vaikščiosiu į reabilitaciją.
– Ar kai Nacionaliniame dramos teatre įvyko tas skandalas, Eglė padėjo jį išgyventi?
– Žinoma, kad padėjo. Kalbėjomės apie tai. Nežinau, kaip visa tai būčiau pakėlęs be jos.
– Gal vasarą permąstėte tą skandalą? Ir ne tik jį – taip pat ir savo gyvenimą bei kūrybą?
– Aš turėjau nuostabią vasarą, bet labai sunkią žiemą, sunkiai išgyvenau tą skandalą. Staiga žlugo visos mano idėjos, visi planai. Buvo nutrauktos Henriko Ibseno „Laukinės anties“ repeticijos, o tai – mano svajonių pjesė. Buvo surinkta labai gera aktorių komanda, gerai ėjosi darbas. Man dėl to buvo labai skaudu. Dėl to šmeižto, kuris ten buvo paskleistas.
Bet aš nesijaučiu auka. Tiesiog tuo metu buvo sunku psichologiškai. Bet ir tuo metu nesijaučiau auka. Sunku buvo dėl to, kad praradau sceną ir aktorius. Man, kaip kūrėjui, tai yra trauma. Aš praradau galimybę kurti.
Po atleidimo kreipiausi į Darbo ginčų komisiją. Su Martynu Budraičiu (Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas. – Red.) pasirašėme taikos sutartį. Po tos sutarties aš nesu atleistas. Tai – geranoriška rokiruotė.
Mes buvome normaliai sutarę, kad ateis tie trys jauni meno vadovai, o aš išeisiu pats pavasarį. Bet praėjusį gruodį įvyko konfliktas. Martynas sustabdė „Laukinę antį“, o aš netylėjau. Anksčiau jis buvo sakęs, kad norėtų, jog aš išeičiau, – esą aš per daug autoritetingas ir tiems trims bus sunku. Aš sutikau. Ir tai turėjo įvykti pavasarį gražiai. Bet įvyko žiemą negražiai.
– Tai, kas įvyko, – šekspyriška?
– Taip. Brolžudystė.
To, kas įvyko, nesitikėjau. Stačiau Williamą Shakespeare’ą, spektaklius apie didelio masto niekšybes, išdavystes, bet gyvenime su tuo nebuvau susidūręs, nemaniau, kad apskritai taip gali būti.
Bet pavasarį mane išgelbėjo darbas su MO muziejumi. Buvo be galo įdomu dirbti su Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeriu“, jį vizualiai permąstyti ir režisuoti parodą. Aš – vilnietis, kadaise kaip R.Gavelio herojus Vytautas Vargalys basčiausi po Vilnių beveik tais pačiais laikais ir tais pačiais takais, žinau tas vietas, kurios romane aprašomos.
Paroda turėjo labai didelį pasisekimą, sukėlė tarptautinį atgarsį.
Taigi didysis projektas, kuriuo turėjo būti atidaryta Nacionalinio didžioji scena (po ilgai užsitęsusio remonto. – Red.), – tai „Vilniaus pokeris“. Tos sėkmingos parodos tęstinumas, antrasis žingsnis turėjo būti spektaklis Nacionaliniame dramos teatre.
– Ar spektaklis, kai jį statote, labai išgręžia? Į jį įsijaučiate, su juo susitapatinate ir jis tampa jūsų gyvenimu?
– Taip, visiškai. Ir negaliu suprasti, ar tie spektakliai keičia mano gyvenimą, ar mano gyvenimas nulemia tuos spektaklius.
Galbūt sąmoningiausias atvejis buvo su „Hamletu“. Tada buvo labai ryškus mano kūrybos etapas – ta trilogija: W.Shakespeare’o „Hamletas“, Maksimo Gorkio „Dugne“, Antono Čechovo „Žuvėdra“. Tais spektakliais, galima sakyti, sukūrėme savo aktorystės mokyklą. Su gastrolėmis jau buvome apvažinėję visą pasaulį.
„Hamletas“ – tai amžiaus drama. Įprasta, kad Hamletas – jaunuolis, bet pjesėje jam 30 metų ir jis turi tapti karaliumi, prisiimti atsakomybę už šalį. Man irgi buvo tas pat, bet ne 30-ies kaip Hamletui, o 40-ies. Kilo esminis hamletiškas klausimas: dabar arba niekada? Turiu sau atsakyti, kas aš esu, ką aš darau, ar teisingai darau.
Ir aktoriams sakiau – mums nesvarbu, ar bus premjera, ar nebus, mes turime išanalizuoti, kas yra vaidyba, kas yra režisūra ir ką mes darome. Ir „Hamletą“ pasiėmėme kaip medžiagą, per kurią bandėme suvokti, kas esame šiame gyvenimo etape.
„Hamletą“ repetavome ilgiausiai – metus. Aktoriai nesitikėjo premjeros. Bet vis dėlto spektaklis įvyko. Su kiekvienu spektakliu kažkokie mano likimo vingiai provokuoja vieną ar kitą temą, o vienokia ar kitokia tema keičia mano paties gyvenimą.
– O ką pakeitė avangardinis spektaklis Bernard’o Marie Kolteso „Roberto Zucco“ ir ką – ypač skandalingas Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“, kuriuo pradėjote savo OKT veiklą? Apsispręsti statyti pastarąją pjesę, kurioje kalbama apie kapitalistinės visuomenės moralės dalykus, tada Lietuvoje reikėjo ryžto.
– „Roberto Zucco“ kažkuria prasme irgi buvo tam tikra identifikacija su savimi. Tuo metu aš buvau kaip Roberto Zucco. Kas buvo Roberto Zucco? Poetas ir kartu žudikas. Žmogus, peržengęs bet kurias visuomenės normų ribas. Aš tada irgi buvau peržengęs bet kurias ribas. Mentaliai. Savo viduje buvau absoliutus maištininkas. Todėl toks ir buvo spektaklis.
Staiga Nacionalinio scenoje pasirodė tai, ko niekada nebuvo iki tol, – visos to meto subkultūros, skambėjo technomuzika. B.M.Kolteso „Roberto Zucco“ – absoliučiai revoliucinga pjesė. Ji padarė įtaką ir nuo jos prasidėjo naujųjų brutaliųjų dramaturgų karta – iškilo M.Ravenhillas, Sarah Kane.
Tai buvo revoliucingas spektaklis. Ir labai žiūroviškas. Visi mano spektakliai pasižymi demokratiškumu – juos žiūri įvairių kartų žmonės.
Kiekvienas laikotarpis turi savo narkotikus. Tuo metu jaunimas vartojo ketaminą. Jo susileisdavo ir žiūrėdavo spektaklį. Teatro valytojos pareiškė, kad atsisako rinkti švirkštus.
„Shopping and Fucking“ buvo suvokimas tos neteisybės, kuri tvyrojo aplinkui, – laukiniame kapitalizme. Tai ne tas – dabartinis, civilizuotas – kapitalizmas. Ten viskas buvo pardavinėjama, nebuvo jokių moralinių kriterijų. Tai buvo pirmas spektaklis su tokiu stipriu socialiniu užtaisu.
Scenoje pasirodė LGBT+ žmonės – jie ten yra pagrindiniai personažai. Dabar apie tai daug kalbama, o tada scenoje buvo parodyta pirmą kartą. Spektaklis šokiravo didelę dalį žiūrovų. Jeigu dabar kalbame apie homofobišką visuomenę, tai reikia suvokti, kokia ji buvo tuomet – 1999–2000 metais.
Taip, buvo homoseksualių žmonių tarp mano draugų. Tada jie buvo užspausti, negalėjo atvirai apie tai kalbėti, todėl ir buvo įdomu tokį spektaklį statyti.
– Kai kuriate spektaklį, ar galite ramiai miegoti? Ar pradėdamas naują spektaklį visada tikėdavote, kad jis bus šedevras?
– Kai kuriu spektaklį, labai aktyviai gyvenu. Esu tiesiog įmagnetintas, gyvenu visavertį gyvenimą. Galiu eiti į klubą po aštuonių valandų repeticijų, galiu eiti į pasimatymus, galiu šeštą ryto atsikėlęs skaityti knygas. Tiesiog būnu kaip bipolikas – pakilime. Įjungtos visos galios, visi motorai.
– Tai iš kur tiek energijos atsiranda?
– Pati kūryba jos suteikia. Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni. Čia ir yra toks teatrinis paradoksas.
– Kuris spektaklis pareikalavo daugiausia energijos, jėgų?
– Įvairiai. Vieni vienaip pareikalauja, kiti – kitaip. „Hamletas“ labai daug jėgų pareikalavo, bet tai buvo sąmoningas ėjimas, labai švarus kūrybinis darbas – tiesiog pati pjesė labai sudėtinga. Buvo labai aukštai iškelta kartelė.
Tarkime, spektaklį „Dugne“ sukūrėme autobuse, gastroliuodami su „Hamletu“ Prancūzijoje, važinėdami iš miesto į miestą. Labai lengvai tas spektaklis buvo sukurtas.
Bet buvo ir labai sunkių spektaklių. „Dugne“ buvo labai sunku statyti Norvegijos nacionaliniame teatre. „Tartiufas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre labai sunkiai ėjosi, o paskui aktoriai jį vaidino su džiaugsmu.
Su aktoriais iš pradžių buvo sunku sutarti. Bet aš padariau didelę klaidą – paėmiau geriausius aktorius ir juos sudubliavau. Tartiufo vaidmenį daviau ir Giedriui Savickui, ir Dainiui Kazlauskui. Visi dubleriai buvo žvaigždės. Maniau, kad tai duos gerą rezultatą, o rezultatas buvo atvirkštinis. Lygios svorio kategorijos pasirodė klaida.
– Teatro legenda britų režisierius Peteris Brookas yra pasakęs, kad kiekvieną kartą teatras yra skirtingas ir netikėtas. Tai kaip įsimylėjimas. Jūsų įsimylėjimas – labai maištingas ir labai socialus, nesvarbu ką – klasiką ar šiuolaikinę pjesę – statytumėte. Kaip suformuluotumėte pagrindinę savo spektaklių idėją, temą?
– Yra teisingumas ir yra tiesa. Teismų instancijos, visuomenė, socialiniai tinklai gvildena teisingumą. Teisingumas dažniausiai yra daugumos galia. O tiesa dažniausiai yra viename žmoguje. Galbūt tai – ta objektyvioji tiesa?
Aš visada ginu tą tiesą – yra juk žmogiškoji tiesa! Ir kovoju su teisingumu, kuris labai priklauso nuo istorinio, socialinio konteksto, aplinkybių, vienaip ar kitaip suformuluotų teisinių normų.
Aš – ne šiaip už žmogų, aš visuomet už tą silpnesnį žmogų, už tą nuskriaustą žmogų. Tas nuskriaustas žmogus gali būti ir labai agresyvus kaip Roberto Zucco, bet jis – einantis prieš srovę. Čia yra pagrindinė visų mano spektaklių tema.
– Kai Nacionalinis dramos teatras jus taip išspjovė, ar nepasikeis pagrindinė jūsų spektaklių tema – ar neatsiras juose neapykantos?
– Neatsiras. Mano temos rutuliojimas tik pagilės. Ir tai, matyt, vyks jau ne Lietuvoje.
– Kadaise esate sakęs, kad turėjote daug kvietimų dirbti užsienyje, bet taip ir neišvažiavote. Neslėpėte, kad Norvegija jums buvo tapusi lyg ir antrąja kūrybos tėvyne. Toje šalyje pastatėte šešis spektaklius, o už H.Ibseno „Perą Giuntą“ buvote įvertintas „Hedos“ skulptūrėle – geriausiam sezono režisieriui skiriamu apdovanojimu. Gal dar nevėlu tais kvietimais pasinaudoti?
– Kai buvau ant bangos, turėjau labai daug prodiuserių kvietimų. Man sakė: jeigu nori padaryti tarptautinę karjerą, turi išvažiuoti iš Lietuvos. Mes tavo darbus prodiusuosime, atvažiuok. Ir prancūzų, ir skandinavų, ir italų, ir vokiečių prodiuseriai siūlė dirbti su jais. Siūlė geriausius teatrus. Ir aš viso to atsisakiau.
– Kodėl?
– Iš patriotizmo. Dėl to, kad čia, Lietuvoje, reikėjo statyti spektaklius. Kad čia buvo OKT, mano aktoriai, tas pats Martynas. Labai daug spektaklių atsisakiau užsienyje, nes buvo numatyti darbai Nacionaliniame dramos teatre.
– Daugiau tokių kvietimų nėra?
– Nėra. Kviečia vienam spektakliui.
– Gailitės dėl to?
– Na, kaip gailiuosi? Dabar neliko nei to, nei ano. Labai pasikeitęs teatras, labai pasikeitusios jo tendencijos. Dabar viską reikia pradėti nuo nulio.
– Jeigu tektų gyvenimą gyventi iš naujo, ar eitumėte režisieriaus keliu?
– Gal ir rinkčiausi tą kelią. O gal būčiau rašytojas? Dėl nieko, tiesą sakant, nesigailiu. Man visada atrodė, kad aš klaidų nedarau. Dabar suprantu, kad padariau labai daug esminių klaidų. Kad ir tai: kai anuomet reikėjo žengti tą žingsnį – išvažiuoti ir dirbti su garsiais užsienio prodiuseriais, likau Lietuvoje.
Aišku, aš padariau galingą karjerą – ir nacionalinę, ir tarptautinę. Bet ji galėjo būti daug galingesnė, jeigu nebūčiau daręs klaidų.
– Ar analizavote tas klaidas?
– Kuo toliau, tuo labiau. Su amžiumi vis labiau supranti, kad daug didelių klaidų padaryta. Ne tik su teatru. Ne viską galiu pasakyti, bet aš jas žinau, esu jas apčiuopęs. Jaunystėje gal kaip tik tų klaidų nedariau. Jos buvo jau subrendus – tarp 30–40 metų.
– Bet gal viena tų klaidų – žvaigždžių liga pačioje jaunystėje? Tapote garsus per vieną naktį, kai 1990-ųjų rugpjūtį Edinburgo festivalyje parodėte spektaklį „Ten būti čia“. Su bendramoksliais jį pastatėte mokydamasis antrame Muzikos ir teatro akademijos kurse. Ir še tau – pirmoji „Fringe Feast“ programos premija.
– Gal buvo tokių simptomų. Labai sudėtinga būtų analizė, kas yra žvaigždžių liga. Žmonės dažnai mano, kad žvaigždžių liga – tai kažkoks pasikėlimas, arogancija, dar kas nors. Iš tikrųjų tai tam tikras neadekvatumas sau pačiam.
Reikia tik įsivaizduoti: man 21 metai, Tarptautiniame Edinburgo festivalyje aš jau gavęs pagrindinį „Fringe“ programos prizą.
1996 m. tame pačiame festivalyje už miuziklą „Labas Sonia Nauji Metai“ gaunu „Herold Angel“ prizą (tai aukščiausias Edinburgo festivalio įvertinimas, kurį skiria kritikų asociacija. – Red.). Man jį teikia Brianas May – grupės „Queen“ gitaristas. O „Queen“ plokštelė, kai buvau moksleivis, buvo mano didžiausias turtas. Kad jis spaus man ranką ir įteiks prizą...
– Turbūt apie tai negalvojote, kai klausydavotės „Queen“ būdamas 16 metų?
– Tikrai negalvojau. Bet kai buvau 27-erių, man atrodė normalu, kad B.May man spaudžia ranką, įteikia tą prizą. Kad šalia stovi režisierius iš Vokietijos Peteris Steinas, o iš kitos pusės – choreografė Pina Bausch. Tuo metu jie buvo garsiausi Vokietijos teatro, moderniojo šokio menininkai. Čia, matyt, ir buvo žvaigždžių liga.
