Ieva su kroatų tautybės partneriu Mislavu Brajkovičiumi (28 m.), taip pat muzikantu, gyvena Vienoje.
O Vienoje ant kiekvieno kampo skamba muzika. Muzikos dievukas šiame mieste – Wolfgangas Amadeus Mozartas. W.A.Mozarto atvaizdą pamatysi visur – ne tik koncertų programose ir afišose, bet ir ant saldainių popierėlių, šokolado pakuočių. W.A.Mozartas čia ne tik klausomas, bet ir „valgomas“.
I.Pranskutė gimė Vilniuje, griežti smuiku pradėjo mokytis nuo 5 metų. Muzika – šios šeimos tradicija.
„Mano prosenelis Juozas Vitkus-Kazimieraitis karo metais buvo išsidrožęs smuiką ir juo griežė. Jo sūnus – mano senelis – vaikystėje skambino pianinu, o močiutės dainuodavo.
Mano mama Vilija yra smuikininkė, dirba Lietuvos kameriniame orkestre. Tėtis baigęs muzikos mokykloje fortepijoną, bet pasuko į logistikos verslą. Tačiau jam dažnai teko dirbti su muzikantais, organizuoti ir vežti juos į koncertinius turus.
Mano sesuo Marija – taip pat smuikininkė, dirba Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre“, – apie savo artimuosius pasakojo Ieva.
2011 m. baigusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją I.Pranskutė išvažiavo studijuoti į Vieną.
– Ieva, kas jus paskatino važiuoti mokytis muzikos būtent į Vieną?
– Nenoriu, kad kas nors manytų, jog giriuosi, bet jau Vilniuje nuo mažumės mokiausi pas geriausius pedagogus. Todėl prieš baigiant mokyklą reikėjo apsispręsti, kur toliau semtis profesionalių muzikos žinių: vykti į Berlyną ar į Vieną? Šiuo metu Berlyne ir Vienoje dėsto patys geriausi smuiko profesoriai.
Vienoje pirmiausia studijavau solo atlikimą smuiku, paskui mokiausi kamerinės muzikos privačiame Vienos universitete.
– Viena – pasaulyje pripažinta muzikos meka. Į šį miestą suvažiuoja daugybė jaunų talentų, trokštančių tapti muzikantais. Savaime aišku, kad šiame mieste didelė konkurencija. Kaip ją atlaikėte ir atlaikote?
– Jeigu nori daryti tai, ką nori, ir kad tau sektųsi, turi būti labai stiprus žmogus, stipri asmenybė. Turi gebėti susidėlioti savo tikslus ir jų kiekvieną dieną siekti. Privalai atlaikyti sunkumus, nepasiduoti neigiamiems dalykams. Jeigu nori nuolat koncertuoti ir iš to gyventi, turi nenukabinti nosies, jeigu koncertų organizatoriai ar koncertų salės tavęs iš karto negraibstys. Turi kažkaip išsiskirti iš kitų, kurie laukia kvietimo koncertuoti.
O ta eilė kitų atvažiavę iš viso pasaulio, Vienoje visi muzikantai nori koncertuoti. Juk čia – koncertų salė „Wiener Konzerthaus“, taip pat viena garsiausių koncertų salių pasaulyje „Musikverein“, kurioje – pasaulinio lygio orkestro „Wiener Philharmoniker“ namai. Sausio 1-ąją Naujųjų metų koncertas iš „Musikverein“ salės transliuojamas visame pasaulyje. Joje vyksta ir garsusis Vienos pokylis.
– Ar jau išsipildė jūsų svajonė koncertuoti toje garsiojoje Vienos „Musikverein“ salėje?
– Išsipildė. Solinį koncertą joje griežiau su „Wiener Mozart Orchester“ orkestru 2022 metų gruodžio 7-ąją. Mano svajonė išsipildė maždaug po 11 metų darbo ir gyvenimo Vienoje.
– Scenoje pasirodote ne viena, o su savo gyvenimo partneriu violončelininku M.Brajkovičiumi. Kur jūs susipažinote?
– Toje pačioje Vienoje. Aš norėjau įkurti styginių kvartetą ir ieškojau muzikantų. Būtent Mislavą rekomendavo vienas mano pažįstamas: „Žinai, yra labai geras violončelininkas Kroatijoje, po poros mėnesių jis atvažiuoja į Vieną studijuoti. Tau būtinai su juo reikia susisiekti.“
Pasiklausiau jo įrašų. Mane sužavėjo Mislavo virtuoziškumas, sceninis įvaizdis. Susitikome ir nuo to laiko koncertuojame kartu. Kartu studijavome kamerinę muziką, daug kūrinių kartu grojome, dalyvavome įvairiuose festivaliuose, meistriškumo kursuose.
Po poros metų kitų dviejų styginių kvarteto muzikančių norai pasikeitė – jos pasirinko orkestro muzikančių kelią. Ir mudu su Mislavu likome dviese – smuikas ir violončelė. Duetas.
Praėjus metams po mūsų muzikinio bendradarbiavimo tapome ir bendro gyvenimo partneriais. Kartu jau esame aštuonerius metus. Metai, kai esame susižadėję. Mudu gyvename iš koncertų. Vienoje muzikai yra vertinami. Jeigu įsitvirtini, turi puikią reputaciją, tave kviečia koncertuoti.
Tačiau norėčiau pridurti, kad norėdamas įsitvirtinti užsienyje turi būti daug geresnis už vietinius. Vien dėl to, kad tu – užsienietis. Konkurencijos Vienoje labai daug. Todėl turi būti vienas geriausių muzikantų tiek technine, tiek menine prasme.
– Kada planuojate kelti vestuves?
– Galbūt kitais metais. Bet nenoriu jokio spaudimo, tai turi būti su džiaugsmu ir dideliu noru planuojamas pokylis. Austrijoje žmonės pradeda kurti šeimas tada, kai jaučia, kad yra tam pasirengę, subrendę, dažnai išrankiai renkasi gyvenimo partnerius.
Moterys, palyginti su kitomis šalimis, nepatiria spaudimo iš visuomenės, kad iki tam tikro laiko būtinai turi pagimdyti vaikų, susituokti ir gyventi pagal kažkieno nustatytas normas. Austrijoje priimtina, kad žmonės ilgai studijuoja ir net po porą skirtingų mokslo laipsnių įgyja. Susikuria stabilų finansinį pagrindą ir, kai yra pasiruošę save atiduoti vaikams, planuoja juos.
– Koks jūsų gyvenimas Vienoje?
– Mudviejų koncertai dažniausiai vyksta Vienoje, kur ir gyvename. Nuomojamės trijų kambarių butą miesto centre, nes mudviejų darbai, koncertai vyksta būtent centre. Mums nereikia automobilio. Ir apskritai gyvenant Vienoje nereikia automobilio, visur galima nuvažiuoti metro, tramvajumi, nes infrastruktūra mieste išplėtota puikiai.
Vienoje – auksinės kainos, viskas labai brangu. Ypač brangus nekilnojamasis turtas, nes Viena – istorinis miestas. Visada bus norinčiųjų jame gyventi. Jau daug metų Viena vertinama kaip vienas geriausių miestų pasaulyje pagal pragyvenimo lygį. Todėl būtų puiku vieną dieną įsigyti ką nors savo. Norėtųsi įsitvirtinti dar geriau, turėti koncertų dar daugiau. Šiais metais koncertuosime Kroatijoje, Šveicarijoje, Kipre. Koncertuojame ir Lietuvoje. Į Lietuvą atvykstame dažnai, kas porą mėnesių.
Vis dėlto gastrolių nėra per daug – nėra taip, kad nuolat sėdėtume ant lagaminų. Bet džiaugiamės, kad galime pasirinkti, kada ir kiek dirbti, – juk dirbame sau. Nors būna: kai dirbi sau, dirbi daugiau ir dažnai neatskiri ribos tarp darbo ir poilsio.
– Ar galima sakyti, kad mokytis muzikos į Vieną suvažiuoja turtingų tėvų vaikai iš viso pasaulio?
– Taip nepasakyčiau. Austrijoje labai gerai išplėtota socialinė sistema. Valstybė rūpinasi savo žmonėmis, kad visiems čia būtų gera gyventi. Talentingiausi studentai gauna stipendijas, iš kurių gali puikiai pragyventi, net ir kelionėms susitaupyti. Yra ir privačių rėmėjų, fondų. Menininkų Vienoje labai daug. Kodėl jie taip plūsta į šį miestą?
Palyginti su kitomis šalimis, Austrijoje daug dėmesio skiriama kultūrai, dideli finansai cirkuliuoja šioje srityje. Vienoje yra daug meno erdvių, koncertų salių, kurios dažniausiai būna pilnos. Taip pat yra Menininkų asociacija, į kurią galima kreiptis įvairiais klausimais.
– Gal Viena tampa garsiai neįvardyta Europos menininkų sostine, kokia XX a. pradžioje buvo Paryžius, pastaruoju metu – Berlynas, tik garsas apie ją taip plačiai per pasaulį nenuvilnijęs?
– Berlynas nuo Vienos labai skiriasi. Berlyne gyvena daug modernaus meno kūrėjų, šiuolaikinių kompozitorių, o Viena muzikos prasme dar labai konservatyvi. Čia puoselėjamos per šimtmečius užgyventos muzikinės tradicijos.
Jeigu peržiūrėtume koncertų programas, vieniečiai labiau linkę klausytis W.A.Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Franzo Josepho Haydno, Gustavo Mahlerio muzikos – tos, kuri sukurta prieš šimtus metų. Į šiuos koncertus dažniausiai būna išpirkti visi bilietai. Į juos eina ir jaunimas, ir senukai su lazdelėmis, nes šie turi daug laisvo laiko.
Kainos į kultūros renginius nėra užkeltos. Kodėl? Austrijos vyriausybė ir turtingi žmonės kaip pasididžiavimo objektą remia kultūrą ir geriausius atlikėjus.
– Kur patys pasisemiate fizinės ir dvasinės stiprybės, kaip leidžiate laisvalaikį, kokių turite pomėgių?
– Turime susidarę dienotvarkę, tai palengvina mūsų gyvenimą. Rytą dažniausiai pradedame nuo grojimo, repertuaro tobulinimo, vėliau aš turiu daug vadybinio darbo prie kompiuterio.
Po pietų einame į sporto klubą, kur sportuojame pagal sudarytą programą. Mums labai svarbu turėti stiprius rankų, nugaros raumenis – valandą ar dvi intensyviai ir techniškai nepriekaištingai groti scenoje nėra taip lengva. Sportas mus įkvepia, suteikia tiek dvasinės, tiek fizinės stiprybės.
Tuo mūsų diena nesibaigia – būna įvairūs susitikimai, repeticijos, koncertai. Mėgstame retkarčiais eiti tiesiog pasivaikščioti po miestą, parkus.
Važiuojame į kurį nors Vienos rajoną ir vaikštome po jį, kad su juo susipažintume. Centras, kuriame gyvename, – austrų rajonas, užsieniečių čia beveik nėra. Bet, pavyzdžiui, 16-ajame rajone gyvena daug žmonių iš Vidurinių Rytų. Ten vyksta tradiciniai jų turgūs, kvepiantys įvairiais prieskoniais ir tų šalių patiekalais. Mums ten būna įdomu.
Svarbiausia, kad Vienoje visur saugu. Socialiniai dalykai, emigrantų integracija puikiai tvarkomi. Net ir nelabai turtingi žmonės gyvena neblogai.
Pavyzdžiui, valdžia, norėdama, kad gyventojai dažniau tikrintųsi sveikatą, jiems padovanojo 100 eurų sveikatos patikrai skirtus kuponus. Už tuos pinigus poliklinikose galima pasidaryti įvairius tyrimus.
Mėgstame susitikti su draugais, paragauti naujų patiekalų. Mudu mėgstame Azijos šalių virtuvę, dažniausiai ragaujame japoniškų patiekalų. Kadangi japonų virtuvė labai sveika, patiekaluose daug proteino, po tokių pietų nesijauti apsunkęs, gali toliau dirbti, mąstyti, ką nors planuoti.
Ir patys, ypač Mislavas, mėgstame gaminti įvairius patiekalus. Kai turime svečių, džiaugiuosi, kad galiu su jais bendrauti, o Mislavas su malonumu ruošia kokį nors patiekalą.
Abu mėgstame keliauti, dieviname kalnus, jūrą, gamtą. Mūsų gyvenimas – dinamiškas. Tai ir įkvepia – muzikantas negali užsisėdėti vienoje vietoje. Norėdamas pakylėti savo klausytojus turi jiems pasakyti ką nors prasmingo. O norėdamas tai pasakyti, pats turi įdomiai gyventi, daug skaityti, matyti, pažinti. Kas apskritai yra muzika? Muzika – tai tam tikrų gyvenimo istorijų ir išgyvenimų perteikimas garsų kalba.
– Ar nejaučiate, kad judu su Mislavu scenoje – konkurentai? Dirbtų jis, pavyzdžiui, banke ar kokioje kitoje įstaigoje, tada viskas būtų daug paprasčiau.
– Tikrai ne. Aš daug galvojau būtent apie tokį gyvenimo modelį. Kadangi mudu esame toje pačioje sferoje, tai mus dar labiau suartina ir jungia. Drauge repetuojame, ieškome aukso vidurio interpretuodami kūrinius, drauge vykstame į koncertus, lipame ant scenos. Visa tai suteikia daug džiaugsmo, ypač kai sėkmę gali patirti su savo artimiausiu partneriu.
Galiu pasidžiaugti, kad mudu su Mislavu esame didžiausi vienas kito palaikytojai ir įkvėpėjai, nes daug muzikų vienas kitą ne visada palaiko.
– Ar turite kokių nors ritualų, kuriuos atliekate prieš koncertą?
– Aš – taip. Atlieku giluminio kvėpavimo pratimus. Jais nuraminu savo vidų, savo adrenaliną. Susitelkiu į save, kad scenoje galėčiau atlikti ilgai repetuotą kūrinį.
Mislavas prieš koncertus mėgsta juokauti, atsipalaidavęs ko nors naujo mokytis, tačiau prieš lipdamas į sceną jis geba akimirksniu susikaupti.
Aš esu ekstravertė, viskam atvira, labai komunikabili, o jis – introvertas, susikaupęs savyje. Tuo mudu ir skiriamės. Bet mūsų skirtumai papildo vienas kitą.
– Abu kartu einate į repeticiją, kartu repetuojate, kartu koncertuojate, kartu būnate namie. Visada kartu – 24 valandas per parą! Kaip pailsite vienas nuo kito?
– Taip! Bet turime ir savo pomėgių. Aš mėgstu jogą, jis – vaizdo žaidimus. Aš labai mėgstu skaityti, jis – gerus filmus žiūrėti. Žodžiu, turime ir savų pomėgių.
Turime ne tik bendrų draugų, su kuriais mėgstame kartu leisti laiką, bet ir savų bičiulių. Aš mėgstu su draugėmis susitikti.
Mano ir Mislavo gyvenimo būdas labai disciplinuotas. Mes esame jauni, ambicingi ir nenorime iššvaistyti savo energijos kažkokiems niekams. Juk gyvenimas nėra toks ilgas. Reikia naudoti savo laiką protingai ir vertinti kiekvieną dieną, ją nugyventi kiek įmanoma įdomiau, kad vėliau nenusiviltum. Taip pat mums svarbu sutikti bendraminčių, su kuriais įdomu ir smagu leisti laiką drauge.
– Jūsų akys tiesiog spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. Liūdnos jūsų nepamatysi?
– Visko būna. Gyvenime, kaip ir muzikoje, yra ir džiaugsmingų, ir liūdnų natų. Bet stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai.
Rašau angliškai savo pirmąją internetinę knygą. Ji bus skirta smuiko muzikos mėgėjams, kurie norėtų daugiau susipažinti su šiuo instrumentu ir galbūt įgyvendinti savo seną svajonę išmokti juo griežti. Tai bus toks gidas. Šią knygą tikiuosi pabaigti rugsėjo mėnesį.
Kitoje knygoje, kurią planuoju rašyti, pasakosiu apie karjeros strategiją, pasiruošimą koncertams, svarbiems konkursams.
Taip pat kartais turiu privačių mokinių. Su vienais dirbu namuose, su kitais – nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, vienas mano mokinys yra austras mokslininkas. Jis labai užsinorėjo išmokti griežti smuiku, jį tai sužavėjo. Turiu mokinį Ispanijoje, kuris yra fizikas.
Labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie tame mato prasmę. Mokydamasis muzikos daug sužinai apie save, koks žmogus esi: stiprus ar nelabai, atsidavęs muzikai ar nelabai, disciplinuotas ar ne.
Muzikanto profesija žmogų ugdo, ji yra labai plati. Joje tiek daug žinių, psichologijos, savistabos, analizės, vadybos, rinkodaros.
O ko gi reikia XXI a. klausytojams? „Fast food“ muzikos, kas dažnu atveju yra sėkminga, ar to, kas nėra per daug populiaru ir daugumai žmonių nėra suprantama?
– Tai filosofinis ir egzistencinis klausimas. Kokia vieniečių reakcija į karą Ukrainoje, kurį ten sukėlė Rusija?
– Nuoširdžiai kalbant, prasta reakcija. Pasyvi. Jei palygintume Austriją su Lietuva, austrai per daug nesireiškia ta tema, į tą karą reaguoja per daug pasyviai. Kita vertus, Austrija nėra NATO narė, todėl yra prižadėjusi būti neutrali. Tačiau Vienoje galima sutikti labai daug ukrainiečių.
