Anksčiau be bėgimo savo dienų neįsivaizdavusį A.Jurskį nuo šio sporto pristabdė praėjusią žiemą patirta trauma slidinėjant. Ir nors tai buvo skaudi pamoka aktyviam vyrui, jis įsitikinęs, kad niekas gyvenime neįvyksta šiaip sau. Trauma dovanojo dviračių sporto atradimo džiaugsmą.
Pastaruoju metu dviračiu Arnas dažnai numina po šimtą kilometrų per dieną – tai liudija ir tarp sportininkų populiari programėlė „Strava“.
Pavasarį verslininkas Italijoje įsigijo nuosavą nedidelį namelį ant uolos, čia praleidžia nemažai laiko, o apylinkes apžiūri mindamas serpantinais ir kalnais.
„Iš pradžių maniau, kad ten bus nepatogu važiuoti dviračiu, bet, pasirodo, atvirkščiai. Kai išvažinėsiu visus takelius, tuomet juos parodysiu draugams. Vėliau reikės ieškoti ko nors naujo. Norėčiau Italijoje pabūti daugiau, tik paroje laiko mažai“, – kalbėjo Arnas.
Nekilnojamojo turto verslininkas turi ir Pervalkoje, Palangoje, Tenerifėje. Pastarojoje geriausia atostogauti žiemą, Italijoje – pavasarį ar rudeniop, o vasaromis verslininkas mielai renkasi Lietuvos pajūrį.
Didelė A.Jurskio aistra – kelionės. Nors apkeliautų šalių verslininkas nebeskaičiuoja, stengiasi per metus išvykti apie 24 kartus ir jau yra įkopęs į 100 šalių aukščiausius kalnus.
„Aš ne aplankytas šalis skaičiavau, o kalnus. Dabar liko užlipti į esančius Afrikos šalyse, Pakistane, Afganistane ir kitose gana sudėtingose šalyse.
Gimus dukrai Lukrecijai šį pomėgį truputį apleidau, nes tam reikia laiko. Esu perskaitęs knygoje, kad negalima su vaiku išsiskirti ilgiau nei keturioms dienoms. To labai griežtai laikiausi – skrisdavau tik kelioms dienoms. Norėjau, kad ryšys su dukra būtų stiprus. Manau, man puikiai pavyko“, – šypsojosi Arnas.
Jo sportinių pasiekimų bagažas tikrai verčia pakelti antakius. Nuo vaikystės vyras užsiėmė vandens slalomu – plaukimu kajaku srauniomis upėmis. Jis tris kartus tapo Lietuvos jaunių čempionu, Lietuvos taurės laimėtoju, kiek vėliau – net 10 kartų Lietuvos vandens turizmo čempionu.
Vėlesniais metais vyras atrado bėgimą: pirmas nubėgo didžiausius 6 pasaulio maratonus (angl. „World Marathon Majors“), triatlone yra tapęs čempionu savo amžiaus grupėje, įveikė garsųjį „Ironman“.
„Kiekvienoje srityje stengiuosi būti geriausias, nes kitaip man nėra įdomu“, – sakė Arnas.
Užsispyrimo, tikslų siekimo, kelionių džiaugsmo jis moko ir savo dukrą Lukreciją (10 m.). Arnas džiaugiasi, kad šias savybes mergaitė tikrai turi ir su ja jau gali dviračiu numinti 100 kilometrų per dieną.
„Nors jai tiek mažai metų, ji jau yra aplankiusi 70 šalių. Daugiau nei daugelis jos pažįstamų. Kai pradėjo eiti į mokyklą, ji keliauja tik per atostogas, nes pamokų praleisti negalima. Džiaugiuosi, kad ji aktyvi: sveikai maitinasi, sportiška“, – patikino verslininkas.
– Su dukra turite stiprų ryšį. Jai gimus ne tik nusprendėte mažiau keliauti, bet ir į darbą eidavote tik pusę dienos.
– Pamenu, su Lukrecija geriausias laikas ir ramybė būdavo išvažiuoti su vežimėliu į Vingio parką. Man labai svarbu sielos ramybė. Tad tas išvažiavimas būdavo vienas meditacijos būdų. Ir dabar jau ne tiek daug dirbu, galiu rinktis, kokia bus mano diena.
– Nes turite subūręs patikimą komandą?
– Taip, viena priežasčių – kad per 25-erius metus man pavyko sukurti nuostabią komandą. Įmonėje yra dešimt darbuotojų, dirbančių daugiau nei 20 metų, tad yra kolektyvas, kuriuo tikrai galiu pasitikėti.
Antra – nenoriu persidirbti. Dabar aukso amžius, daug galimybių, kai galiu sau leisti daryti viską, ką noriu. Neturiu tiksliai suplanuotų atostogų kaip kiti. Per metus keliauju apie 24 kartus. Vienos kelionės trumpesnės, kitos – ilgesnės. Kai būnu Vilniuje, kelioms valandoms nuvažiuoju į aptarimus darbe. Bet kai iškeliauju savaitei ar dviem, man niekas neskambina ir netrukdo.
Ilgą laiką stengiausi darbuotojus įgalinti, duoti laisvių, jais pasitikėti. Žinoma, su tam tikra atsakomybe. Ir tai yra nuostabu! Juk dažniausiai manome, kad patys viską padarysime geriausiai.
– Ar griežtai laikotės nusistovėjusios tvarkos? Galų gale ar esate griežtas sau?
– Manau, kad taip. Visų pirma yra įmonės vertybės – jos atitinka ir asmenines. Daryti daugiau, nei klientas tikisi. Būti mažiems ir paprastiems, kad būtume greiti ir lankstūs.
Stengiuosi ir gyvenime turėti mažiau. Namuose turiu nedaug daiktų, riboju savo veiklą. Norėčiau ir buriuoti, skraidyti. Tačiau kai pasirenku veiklą, stengiuosi būti geriausias savo kategorijoje. Tad turiu apsiriboti, susikoncentruoti į vieną dalyką. Ir darbe, ir gyvenime reikia nuolat mažinti, kontroliuoti save, atsisakyti pagundų. Tai yra strategija. Svarbu žinoti, ką darai ir ko nedarai.
Gal ilgainiui tas griežtumas kiek atslūgo. Anksčiau – ar sninga, ar nesninga – turiu bėgti. Dabar daugiau įsiklausau į savo kūną, stengiuosi negauti traumų, nes tam proto daug nereikia. Stresas sustiprina kūną, tačiau jis neturi būti ilgalaikis. Kūnui reikia duoti pailsėti, jį pamaitinti.
– Pernai patyrėte traumą slidinėdamas Italijos kurorte. Ką supratote?
– Kadaise viena žiniuonė man sakė, kad turiu du angelus sargus. Ir tikrai pajuntu, kaip mane saugo. Tris kartus krito lėktuvai, kuriais skridau, bet tik dėl laimingo atsitiktinumo jie nenukrito. Dėl vidinio jausmo esu atsisakęs kokių penkių ilgų kelionių, vėliau paaiškėjo, kad viskas išėjo tik į naudą.
Pernai sugalvojau vykti slidinėti su vaikais. Prieš skrydį sausio pabaigoje reikėjo pasidaryti COVID-19 testą. Jis parodė, kad esu užsikrėtęs koronavirusu, nors jaučiausi puikiai. Tuomet vaikai išskrido be manęs. Nuo vasario 1 dienos italai nusprendė, kad nebereikia sertifikato, tad aš nutariau skristi ir kitą dieną lūžo koja. Tai buvo kaip ženklas, kad derėjo atsisakyti tos kelionės. O šiandien žinau, kad trauma buvo geriausia, kas man galėjo atsitikti.
– Ar pats žmogus yra savo gyvenimo kalvis, ar kažkiek yra likimo? Tikite ženklais?
– Netikiu, kad kažkas sudėliota iš viršaus. Aš pats atsakingas už savo gyvenimą, pats renkuosi. Yra toks filmas „Black Mirror“ („Juodasis veidrodis“). Jį žiūrėdamas gali tam tikrus įvykius pakreipti nuotoliniu pulteliu, paspausdamas „taip“ arba „ne“. Lygiai taip pat ir gyvenime mes pasirenkame, ar važiuoti šia gatve, ar kita. Dažnai visi pasirinkimai ateina iš pasąmonės, kuri žino kur kas daugiau. Tai tuo ir tikiu. Mums tik atrodo, kad tai vidinis balsas, kažkoks ženklas iš dangaus.
– Ar prieš priimdamas sprendimą daug svarstote, o gal kaip tik esate spontaniškas žmogus?
– Priklauso nuo situacijos sudėtingumo. Manau, kad esu sisteminis žmogus. Jei sprendimas svarbus, aš daug apie tai galvoju ir greitai nenusprendžiu. Turiu metų planą, bet ne detalų. Pasilieku laisvės sau, nes laisvė – prabanga, kurią galiu sau leisti. Mėgaujuosi, kad, pavyzdžiui, rytoj eisiu į baseiną, o vėliau darysiu ką noriu. Anksčiau dienos, valandos buvo suplanuotos labai kruopščiai.
Tuo metu, kai daug dirbau, daugelis mano draugų pramogavo. Manau, savo atidirbau, sukūriau, turiu gerą rezultatą. Stengiuosi turėti daugiau laisvių ir mažiau atsakomybių. Svarbiausia mano atsakomybė yra dukra Lukrecija.
– Užsiminėte, kad susilaikote nuo pagundų. Man atrodo, jei tik gali sau leisti, kodėl gi neišbandžius ko nors naujo ir nepatirto dėl prisiminimų – juk tam ir gyveni! Nors tai labai gera savybė, galbūt ne visur ir reikia būti geriausiam?
– Tai savo asmenybės įtvirtinimas. Tai toks mano vidinis poreikis: kažką pasiekti, įrodyti sau. Su tuo, be jokios abejonės, susijęs pats procesas. Aš turiu tikslus ir noriu jų siekti. Kai darai, galbūt tuo momentu nesijauti laimingas, bet vėliau, pažvelgęs atgal, be galo džiaugiesi rezultatu.
Aš skaitau daug knygų. Šiuo metu daugiausia apie dviračius, mąstymą, psichologiją. Mano sąraše – šimtas kalnų, kuriuos noriu įveikti dviračiu.
– Jūsų įmonė skelbia, kad sveikos gyvensenos vertybės turi didelę įtaką atrenkant kandidatus į laisvas darbo pozicijas. Ar to nepropaguojantis žmogus negalėtų tapti jūsų darbuotoju?
– Sveikai gyventi yra sąlyginis dalykas. Mūsų biure ir produktuose nėra pridėtinio cukraus. Jei žmogus sako: aš rūkysiu, bet ką valgysiu, bet dirbsiu pas jus, jis tiesiog vertybiškai nepritaps prie mūsų komandos.
Sveikos gyvensenos kultūrai susiformuoti mūsų įmonėje padėjo tinkamos tradicijos. Sportas tapo ir svarbia organizacinės kultūros dalimi. Pradėjome nuo dviračių – turime tradiciją kasmet šiltuoju sezonu minti į darbą dviračiais ir siekti įveikti nusistatytą kilometrų skaičių.
Pernai išsikėlėme tikslą įveikti 20 000 km mindami už Ukrainą. Prieš tai mynėme iki riešutų kilmės šalies Vietnamo ir pasiekėme 15 800 km.
Visai neseniai su komanda dalyvavau ir Švedijoje vykusiame 315 km „Vatternrundan“ važiavime – šis iššūkis subūrė įmonės dviračių entuziastus. Kartu ruošėmės, treniravomės, komanda tam skirdavo savo laiko savaitgaliais, o įmonė sudarė visas reikiamas sąlygas.
Darbuotojų iniciatyva įmonėje atsirado ir žygių iššūkis – turime žygiavimo entuziastų, kurie leidžiasi į žygius kiekvieną mėnesį su šeimomis, draugais, šiuo pomėgiu užbūrė ir savo kolegas.
Sportas yra tikrai svarbi įmonės dalis – dažnai biure girdžiu diskusijas apie stebimas varžybas ar savaitgalį kolegų įveiktus kilometrus. Kadangi palaikome šalies sportą ir kasmet skiriame finansinę paramą įvairioms sporto federacijoms, žinios apie jų naujienas ir laimėjimus kiekvieną mėnesį pasiekia darbuotojus, organizuojame komandos susitikimus su sportininkais.
– Ar pas jus namuose galima rasti, pavyzdžiui, bulvių traškučių, greitojo maisto?
– Esu nusistatęs prieš pridėtinį cukrų. Mano namuose jo nerasite. Bet taip, labai retai mes su Lukrecija suvalgome pyragėlį. Aš manau, kad 80 procentų yra geriau nei 100. Nes jei laikaisi šimto, paprastai palūžti. Ateina mėnesio pabaiga ir viskas baigiasi. Sveikos ir skanios dietos yra geriau, nei, pavyzdžiui, neskanūs grūdai. Neturime namuose sausainių, saldainių. Kiekvieną vakarą net ir Lukrecija paprašo užkandžiauti riešutų ir ji laiminga juos valgydama. Jokia reklama – aš nuoširdžiai kasdien valgau riešutus, jų pilni virtuvės stalčiai.
– O kaip dėl alkoholinių gėrimų? Jie – tam tikra pagunda, bet nesuderinami su sportu, sveika mityba. Ar būna, kad leidžiate sau su draugais atsipalaiduoti?
– Nepamenu, kada ryte jaučiau pagirias. (Juokiasi.) Pagal sveikatingumo knygas du tris kartus per savaitę nedidelė raudonojo vyno taurė yra geriau nei visai atsisakyti alkoholio. Aš taurę tikrai išgeriu. Aišku, yra tokių mėnesių, kai visiškai atsisakau alkoholio, kad tai nebūtų įprotis.
Turiu draugų, kurie rengia pasibuvimus. Rimtai svarstau, ar eiti ten ir visiems aiškinti, kodėl aš nevartoju alkoholio. Stengiuosi daryti ir rinktis, kas man patinka. Jei žmogus neturi tikslų, tada pasileidžia upe, kurios nevaldo, o po metų klausia, kodėl jis atsidūrė tam tikroje situacijoje. Jei vairuoji automobilį, o vairą paleisi – automobilis kažkur nukeliaus. Kartais gali truputį atsipalaiduoti, nusukti į šalikelę, pailsėti ir tada vėl grįžti, toliau siekti užsibrėžto tikslo.
– Ar galite pasakyti, kad šiandien, pajutęs vidinę laisvę, esate laimingesnis, geresnė savo versija nei anksčiau?
– Taip. Galvoju, kad laimė yra teigiami dalykai, įvykę gyvenime, kai atimi neigiamus. Man patinka stoicizmo idėja, teigianti, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Kai lūžo koja, išgirdau, kad negalėsiu bėgioti. Galėjau graužtis, bet tai padariau tik valandą ir supratau, kad viskas atsitinka ne be priežasties. Susirašiau penkis dalykus, kodėl gerai, kad lūžo koja, ir ką darysiu toliau. Dabar kur kas daugiau važinėju dviračiu, o juk būčiau bėgiojęs. Per keturias valandas ant dviračio pamatau gerokai daugiau nei bėgdamas.
– Daugiau nei 20 metų jūsų kaupta gliaudyklių kolekcija pripažinta didžiausia pasaulyje ir įrašyta į Guinnesso rekordų knygą. Tai dar vienas įtvirtinimas būti geriausiam šioje srityje? Kur šiuo metu visa ši kolekcija?
– Namuose yra tik viena prancūziška gliaudyklė, pagaminta maždaug 1600 metais. Aiškiai matyti, koks tai meno kūrinys, kaip viskas išraižyta. XVI–XVII amžiaus gliaudyklių labai sunku gauti, nes jų yra mažai. Šią, man rodos, įsigijau aukcione. Šiuo metu visa kolekcija yra paslėpta. Turiu Vilniaus senamiestyje pastatą, kurį reikia suremontuoti ir ten planuoju įrengti gliaudyklių muziejų. Žmonėms bus tikrai įdomu pamatyti. Tokių muziejų pasaulyje beveik nėra – tik vienas Amerikoje.
– Mes kalbamės jūsų erdviuose namuose, o nekilnojamojo turto turite ir daugiau. Ar spėjate visu tuo pasimėgauti?
– Žinote, kai ką nors nusiperki, galvoji: tai bus nuostabu. Tačiau žmonės prie visko pripranta – ir prie didelių namų, ir prie automobilio, ir prie draugystės. Tada ta laimė greitai baigiasi. Tad reikia neprisirišti prie daiktų. Aš žinau, kad viskas laikina. Vis tiek kada nors mirsiu.
Kai plaukiodavau kajakais, vykdavo vasaromis stovyklos, po du mėnesius kasmet gyvendavau palapinėse. Dabar irgi taip. Jei kelionės metu apsigyvenu mažame jaukiame nebrangiame viešbutėlyje, dėl to sau nesuku galvos.
Matau tokių žmonių, kurie prisiriša prie prabangos, nori gyventi tik prabangiausiuose viešbučiuose, nori visko, kas geriausia. Ir tuomet, jei per prabangią vakarienę padavėjas ką nors ne taip padaro, tam žmogui iškart sugadintas vakaras. Tokie tampa nelaimingi. Ir tai yra įrodymas, kad jeigu gali sau leisti viską, tu nebūtinai tapsi laimingas.
Taip, aš dažnai gyvenu ir penkių žvaigždučių viešbučiuose, valgau „Michelin“ restoranuose, bet lygiai taip pat esu laimingas, tarkim, Italijoje, kur turiu mažą būstą ant uolos. Prie pat negali privažiuoti, turi automobilį palikti už 600 metrų. Nepatogu, bet ramu, šalia – jūra. Būna gražių namų, kurie ant jūros kranto, bet pėstute niekur neišeini. O čia ir pasivaikštai, ir šalia kavinukės.
– Jums patinka ramybė?
– Man patinka sielos ramybė. Tai vienas pagrindinių sveiko žmogaus požymių. Reikia mokėti pabūti vienam su savimi, be muzikos, be žmonių. Aš tai moku daryti ir toks sau patinku.
– Matau, kad namuose – preciziška tvarka. Koks jūs esate buityje?
– Aš pirmiausia stengiuosi iškart viską padėti į vietą, kad nereikėtų per daug tvarkyti. Jei yra indas, iškart jį išplaunu, kad vėliau nereikėtų jų daug plauti. Kartą per savaitę ateina namų tvarkytoja, kuri padeda su skalbiniais, išplauna grindis, nuvalo dulkes.
Valgyti gaminu pats. Štai virtuvėje vien knygos apie maisto gaminimą. Tai pirmas žingsnis link gaminimo. (Juokiasi.) Kol kas ruošiu tik grikius, makaronus, kiaušinienę.
Buvo toks juokelis su Lukrecija: rytais gamindavau tik avižinę košę arba kiaušinienę, o vakarais – grikius arba makaronus. Ir ji kadaise manęs klausia: „Tėti, o ką kalėjimuose žmonės valgo?“ Aš ir pradėjau vardinti šiuos patiekalus juokdamasis. Tad noriu, esu pasiruošęs ir ketinu daugiau gaminti.
– Sielos ramybė neatsiejama nuo gražaus jausmo – meilės. Ar jūsų širdyje jis yra?
– Mes kalbame ne apie tai. (Šypsosi.) Svarbi sielos ramybė. Meilė, draugystė – tai turi būti dalis sielos ramybės. Daugelis gyvena santykyje, kuris nėra ramus. Aš stengiuosi atrasti tą ramybę. Jei nori turėti gerą santykį su kitu žmogumi, turi dirbti dėl to, kurti. Nėra taip, kad būni su kitu žmogumi ir jį myli už tai, kad jis tiesiog yra. Turi sutapti veikla, pasaulėžiūra.
– Kokia norėtumėte, kad užaugusi būtų dukra Lukrecija?
– Pasitikinti savimi, draugiška su kitais, sportiška, protinga, geranoriška. Mokomės matematikos – gyvenime labai svarbu loginis mąstymas. Ji būtent dabar yra tokia. Džiaugiuosi, kad dukra nuo pat mažens su kitais dalijasi žaislais, daiktais – visuomet pagalvos apie kitą, kuriam to daikto labiau reikia. Taip pat džiaugiuosi, kad su Lukrecijos mama Karolina Liukaityte puikiai sutariame del Lukrecijos auklėjimo. Karolina – nuostabi mama.
– O ar pats pasidalijate su kitais?
– Kaip įmonė nemenka suma remiame organizaciją „Gelbėkit vaikus“, esame šešių sporto federacijų rėmėjai. Stengiuosi, kiek tik galiu, remti sveikatingumą, taip pat kelis muziejus. Mano manymu, labdara – vienintelis būdas, kai gali demonstruoti savo turtą. Juk taip dažnai girdime turtingiausių žmonių šimtukus, o galėtų būti daugiausia labdarai skiriančių žmonių šimtukai. Būtų įdomu. Yra daug verslininkų, kurie aukoja, tačiau yra ir tokių, kurie galėtų, tačiau to nedaro. Jie, manau, norėtų pamatyti save tame šimtuke, ir tai būtų paskata.
Aš turiu šešis namus, ko man daugiau reikia? Geriau pasidalinsiu, kam reikia labiau. Tai laimė.
