Daugelį metų profesionaliu karatė sportu užsiėmusi, tačiau 2013-aisiais iš profesionalaus sporto pasitraukusi M.Čiuplytė visai netikėtai pradėjo trenerės karjerą. Moteris atvira – tai nebuvo jos svajonių darbas.
„Visą gyvenimą svajojau būti kovotoja, tačiau niekada net nebuvau susimąsčiusi apie trenerės darbą. O tomis dienomis, kai treneris susirgdavo ir paprašydavo jį pavaduoti mažųjų grupėms, galvodavau, kad išprotėsiu nuo to vaikiško chaoso“, – sako ji.
Savo vaikų Margarita neturi, tačiau didžiuojasi, kad šiandien jos ugdytiniai laurus skina ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
„Karatė augina stiprius žmones. Kartais mes visko norime labai greitai, bet reikia mokytis, mokyti ir mėgautis procesu, o rezultatai ateis tada, kai tam bus geriausias laikas“, – įsitikinusi M.Čiuplytė.
Mykolo Romerio universiteto Policijos fakultete Kaune Margarita baigė teisės ir policijos veiklos studijas, porą metų dirbo policijos sistemoje, tačiau kriminalistės karjera nesužavėjo.
Jauna moteris dirbo ir pedagoginį darbą – policijos mokykloje mokė pareigūnus taktikos, šaudymo ir kovinio pasirengimo. Margarita dirbo net prezidentės Dalios Grybauskaitės apsaugos komandoje, tačiau galiausiai tapo trenere.
– Margarita, kokia veikla užsiimate šiuo metu?
– Treniruoju karatė sportininkus, pati sportuoju dėl grožio ir sveikatos. Taip pat žaidžiu tinklinį, o kai turiu laiko, mėgstu keliauti.
Pastarąjį kartą su sese buvome Meksikoje. Esame keliavę po Kolumbiją. Labai mėgstu Šiaurės ir Lotynų Ameriką. Svajoju pakeliauti po Aziją, arabų šalis, Japoniją.
Japonijoje esu buvusi jau gal 3 kartus, tačiau visada tik karatė varžybose, tad nedaug spėjau pamatyti. Važiuosime į Albaniją. Norisi pamatyti Albanijos kalnus ir pakopinėti jais.
– Kokia buvo jūsų, kaip trenerės, karjeros pradžia?
– Kai dar nedirbau trenere ir kartais tekdavo pavaduoti vaikų trenerį, jausdavausi bejėgė suvaldyti tiek daug vaikų ir vis galvodavau, kad kas jau kas, o aš trenere tikrai nebūsiu. Tačiau, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti.
Kai iš 15–30 mažų, nenustygstančių vietoje, į visas puses bėgančių, lipančių, rėkiančių, cypiančių, besijuokiančių, besistumdančių, verkiančių, norinčių į tualetą arba paskambinti mamai vaikų sporto salėje sukuriu tvarką, mažą struktūrą, ko nors išmokau, jaučiu prasmę.
Taip pat kai išleidžiu juos į pirmą diržo egzaminą, o vėliau į pirmas varžybas. Ateina diena, kai pastebiu, kaip užauga žmogus, ir ne šiaip žmogus, o kovotojas. Tuomet esu laiminga, kad esu tas, kas esu.
– Ar lengvai radote bendrą kalbą su vaikais?
– Vis lengviau randu, bet iš pradžių nebuvo lengva. Mokausi būti kantri ir neperlenkti lazdos, kad vaikams patiktų karatė.
Stengiuosi, kad jiems tai primintų žaidimą, ką nors smagaus ir įdomaus. Pagiriu, kad yra šaunūs, nes atėjo ir dalyvavo. O tai visiška priešingybė tam, kas iš tikrųjų yra sportas.
Taip po truputį mokausi įvilkti karatė į spalvotą, patrauklų popierėlį ir duoti vaikams karatė mažomis dozėmis ir po truputį ją didinti, kol pripras prie krūvio ir sunkumų.
– Kodėl karatė sportu apskritai naudinga užsiimti vaikams?
– Tai visapusiškai lavina kūną, visas fizines žmogaus savybes. Taip pat ir jėgą, ištvermę, lankstumą, koordinaciją, greitį, reakciją. Be to, stiprina ir psichiką.
Vaikai ilgainiui darosi ramesni, išmoksta valdyti savo emocijas, tampa pakantesni sunkumams, išmoksta siekti tikslų, tampa labiau užsispyrę.
– Kokių pergalių jūsų ugdytiniams jau pavyko iškovoti?
– Vienos didžiųjų pergalių man, kai 6–8 metų vaikai patys tvarkingai susirikiuoja eilėmis prieš treniruotę ir susėda. Taip pat kai žino, kada pasakyti „Osu“, „Kya“ ir kai išmoksta teisingai patys užsirišti diržą ir batus.
Be to, kai po treniruotės nepamiršta susirinkti pusės savo daiktų. Žinoma, ir kai stovyklose nakvodami be tėvų naktimis neverkia, kai patys išsivalo dantis, išsimaudo duše ir pasikeičia apatinius.
Taip prasideda visų čempionų kelias. (Šypsosi.) Tačiau džiugina ne tik tokios smulkmenos, jau yra ir Lietuvos bei Europos čempionų ir prizininkų.
– Treniruojate ne tik vaikus, bet ir moteris. Kuo jas žavi ši sporto šaka?
– Moterys šiais laikais labai aktyvios, stiprios ir feministiškos. Juk maisto galima užsisakyti į namus, grindis siurbliuoja ir žolę pjauna robotai, indus plauna indaplovės.
Tad moterys irgi nori ir gali sau leisti įdomiai pagyventi, pasportuoti, išsikrauti ir nuleisti garą kultivuodamos kovos menus.
– O jus pačią kuo žavi?
– Man patinka Rytų filosofija, etika, estetika. Taip pat labai patinka sportuoti, kovoti ir varžytis.
– Kaip manote, kodėl visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad stiprus, nepriklausomas ir gebantis apsiginti gali būti tik vyras?
– Nenoriu kalbėti už visas moteris, galiu tik atsakyti už save. Man atrodo, kad Lietuva – europietiška civilizuota šalis, kur man, moteriai, nėra nuo ko gintis, niekas manęs nepuola ir neskriaudžia.
Atrodo, kad gyvenu saugioje, gražioje šalyje, jaučiuosi nepriklausoma, laisva ir man visko užtenka. Jaučiuosi lyg gyvenimas būtų mano pačios rankose. Tokia mano asmeninė pasaulio iliuzija. Tačiau, kaip sakoma, visi gyvename savo individualiose realybėse.
– Ar dirbdama trenere nesusidūrėte su stereotipais dėl lyties?
– Susidurti su stereotipais dėl lyties teko ne kartą. Būdavo, kad vyrai norėdavo sportuoti pas vyrą, o ne pas moterį. Teko susidurti ir su mamomis, kurios išreiškia norą, kad jų berniukas treniruotųsi pas vyrą, nes joms norisi, kad vaiko autoritetas būtų vyras.
Dažnai to nori vienišos mamos. Tokiais atvejais mamos nori vaikui gero, vyriško pavyzdžio arba autoriteto, pagal kurį galėtų formuotis berniuko psichika, ir taip tarsi galėtų užpildyti tą atsiradusią tuštumą dėl tėvo. Gal tai ir nėra bloga idėja.
Tačiau klaida yra ta, kad mes norime suformuoti kitiems idealus, išrinkti jiems autoritetus. Vaikas ar suaugusysis pats pasirenka.
Kai sutinki savo mokytoją, vyrą ar žmoną, trenerį, tarsi įsimyli ir užsidega akys. Tad tėvai niekada neišrinks, ką vaikui įsimylėti. Jie gali tik stebėti, kada dega jų vaikų akys.
– Margarita, kaip manote, ar ne todėl, kad nuo mažens nemokome mergaičių apsiginti, šiandien turime tiek nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių moterų?
– Manau, kad moteris reikia mokyti ne gintis ar kovoti, o pirmiausia mokyti mylėti save. Kaip sako senovės išmintis, tas, kuris nemyli savęs, negali mylėti ir kitų.
Save mylinti ir savo vertę žinanti moteris niekada nepasirinks smurtaujančio vyro, o jei ir pasirinks, tai labai trumpam ir greitai tokį vyrą permes per bortą.
Žmogus, kuris save gerbia, myli ir tiki, kad jis vertas kitų meilės vien dėl to, kad gimė, kad jis toks vienas vienintelis ir unikalus, pirmiausia rinksis save.
Tačiau tai nebus egoistiška, tai bus teisinga ir tai bus pamoka tiems, kurie bando manipuliuoti meile žemindami kitų žmonių savivertę ar juos mušdami bando parodyti jų bejėgiškumą. Vis dėlto dažnai muša tie, kurie patys jaučiasi bejėgiai.
– Ir ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti šiandien, kad smurto mūsų aplinkoje būtų mažiau arba jo išvis nebūtų?
– Reikia mokytis meilės, pagarbos sau ir kitiems. O tiems, kurie smurtauja arba yra smurto aukos, patariu lankyti psichoterapiją, eiti pas psichologus, kreiptis pagalbos, skaityti knygas ar klausytis psichologų ir sėkmingai iš tokių situacijų išėjusių žmonių tinklalaidžių.
Dabar pilna knygų, vaizdo įrašų, specialistų, tarnybų, informacijos ir galimybių. Be to, yra daugybė seminarų, įvairių moterų stovyklų.
Reikia tik ieškoti savo kelio, savo mokytojo, savo specialisto, savo vaisto, gydančio sielą.
Be to, nepamiršti domėtis asmenybės bei dvasinio augimo praktikomis, ieškoti savęs, savo tikėjimo. Taip pat nepamiršti kovoti ir nepasiduoti, bandyti vėl ir vėl, kol rasite savo ramybę ir laimę.
