Naują kolekciją J.Statkevičius kaip visada pristatys trankiai – šį kartą gruodžio 8 dieną „Litexpo“ parodų rūmuose. Kad ir ką žmonės apie šį kūrėją kalbėtų, jo šou daugelis mačiusiųjų negali pamiršti. Ir išties ne visi mano pačios matyti pristatymai Paryžiaus ar Milano mados savaitėse turėjo tiek teatrališkumo, išbaigtumo, kiek Juozas su komanda sukuria savo valandos trukmės mados spektaklyje. Koks jis bus šiemet? „Paslaptis. Žinau viena – tai gražiausias metų renginys, apie kurį kalba visus metus. Tokio kolekcijos pristatymo, kaip darome mes, visi laukia ir pasiilgsta“, – teištaria jis.
– O kaip švęsite 55-ąjį gimtadienį?
– Šiaip nelabai mėgstu savo gimtadienių, kai šventinis tortas nuo žvakių gausos darosi panašus į Vėlines. Ir koks čia malonumas švęsti senėjimo šventę? Pas mus senatvė nesulaukia pagarbos, žmonės nevertina patirties, įdirbio, pasiekimų. Nors grįžti į studentiškus laikus taip pat nenorėčiau.
Visi pasensime, o po šimto metų niekas tavęs neprisimins ir tavo namuose gyvens kiti žmonės, kurie net neįtars, kad tu prieš tai čia gyvenai. Keistas tas gyvenimas, bet aš jį myliu, džiaugiuosi, kad man pavyko labai daug pasiekti, mačiau daug pasaulio, daug žmonių sutikau.
Nebijau sakyti, kad esu sėkmės kūdikis, daug kam padedu iki šiol ir tai, prie ko prisiliečiu, sako, virsta auksu. Ir tai ne aš sakau, o dėkingi žmonės. Tai ir yra gyvenimo esmė ir prasmė.
Džiaugiuosi, kad esu sveikas, darbštus, kūrybingas ir dabar visos jėgos skirtos spektaklio premjerai ir naujai kolekcijai.
Nesirūpinu, kaip švęsiu, man tai nėra svarbu. Man daug svarbiau mados namų 35 metų jubiliejus. Šitiek metų būti ant bangos nėra lengva.
– Kokie jums buvo prabėgę pastarieji metai?
– Lietuvoje įprasta džiaugtis tyliai, nes juk gajus tas nacionalinis bruožas pavydas. Patys žinote, kur gyvename. Vis dėlto metai man buvo nepaprastai sėkmingi ir išskirtiniai. Jei dirbi mėgstamą darbą, viskas sekasi.
Šiemet su darbo reikalais triskart buvau Paryžiuje, mane lydėjo didžiulis triumfas pristatant kolekciją JAV lietuvių bendruomenei Čikagoje, laukė tikras amerikietiškas raudonasis kilimas Niujorke per Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio filmo „Ghosted“ premjerą, Barboros Radvilaitės kostiumas filmui, kostiumai ir grimas miuziklui „Mocartas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kostiumas ir įvaizdžio kūrimas Vaivos Mainelytės 75-mečiui ir grandiozinis „Sel“ koncertas.
Buvo daug darbų ir darbelių, o kur dar išskirtinės jaunosios ir šimtai laimingų moterų, kurios nori būti stilingos. Visos žino, kad su mano apdarais visada bus pastebimos. Na, ir, žinoma, pasiruošimas naujausiai kolekcijai.
Dar ir siurprizas – nauja knyga.
Galėčiau daug dalykų paminėti, bet tuo, ką paminėjau, tikrai didžiuojuosi.
– Kokie gražiausi jūsų vaikystės ir jaunystės prisiminimai?
– Esu sėkmės ir laimės kūdikis. Prisiminimų labai daug. Ir vaikystės, ir jaunystės. Tikrai yra ką prisiminti ir sunku būtų ką nors išskirti. Gal ir galėčiau smulkiai pasakoti, tik ar verta? Galiu pasakyti, kad ir vaikystė, ir jaunystė buvo šviesi ir laiminga, o su sunkumais aš meistriškai susidoroju. Visi tai mato. Man patinka kovoti darbais.
– Visi pastebi, kad nuolat keičiatės. Ar vis dar ieškote savo stiliaus?
– Aš savo stilių seniai atradęs ir jį nuolat tobulinu ir keičiu. Niekas nemoka taip keistis kaip aš. Ir aš nedarau cirko, kaip daugelis bando. Žinodamas savo trūkumus ir privalumus, kurių kiekvienas turime, moku subtiliai žongliruoti.
Stengiuosi nugalėti laiką, noriu žengti kartu su laiku. Sako, kad keičiuosi kaip chameleonas, ir visa tai man pačiam įdomu ir tinka.
Visą gyvenimą su vienodu įvaizdžiu?! Man tai prilygsta stagnacijai, nuobodybei. Todėl reikia būti sumaniam, mokėti atkreipti į save dėmesį ne vien darbais, bet ir išvaizda. Esu mados dizaineris, todėl tai mane įpareigoja.
– Per tuos 55 metus buvo visko: jus garbino už kūrybą ir malė į miltus už aštrų liežuvį. Kas tais sunkiais ir džiugiais momentais būna šalia?
– Turiu nuostabią savybę atsiriboti ir dirbti toliau. Kaip galima klausyti žmonių, kurių nepažįsti? Manęs tai nejaudina. Nors gyvename demokratinėje šalyje, dabar visi bijo pasakyti, ką mano. Keisti laikai.
Visada yra puikūs draugai, kolektyvas, žmonės, kurie už mane stovi it siena. Tai artimiausieji, ir jie pažįsta mane kaip nuluptą. Ir, žinoma, mama, kuri visais atvejais mane palaiko ir puikiai gaudosi situacijoje. Todėl per daugelį metų išmokome atsiriboti nuo nesąmonių ir eiti savo sėkmės keliu. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas ėjo, eina ir eis.
O už aštrų liežuvį, patikėkite, mane labai myli. Drąsiai sakyti tiesą – nykstanti savybė. Sėdėti gudriai, tyliai ir prisitaikyti – atleiskite, ne man...
– Anksčiau interviu sakydavote, kad jaučiatės neįvertintas. Tačiau juk turite ir ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, ir ne vieną Auksinį scenos kryžių. Ko gero, nė vienas Lietuvos dizaineris tiek neturi... Vis tiek jaučiatės neįvertintas?
– Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių. Dirbu su malonumu, dievinu tai, ką darau. Supraskite, malonu, kai įvertina, bet matau, kad nesupranta manęs. Aš juk pirmas lietuvis pasaulio mados kontekste ir jei mūsų šalies valdininkai gaudytųsi ir pasinaudotų šiais mano keliais, Lietuva galėjo turėti puikias perspektyvas šalies žinomumui. Bet kadangi jie to nesuvokia, apsiriboja ordinu, ir tiek.
Žinoma, kad tai malonu, bet aš kalbu apie visai kitą lygį, apie šalies reklamą, o ne apie eilinį įvertinimą.
Supraskite mane teisingai – per mano pasiekimus Lietuva galėjo būti garsi ir pasaulio mados žemėlapyje. Aš tikrai dirbu žmonėms ir teatruose, ir mados namuose. Darau tai iš širdies. Apmaudu tik tiek, kad mano pramuštais pasaulyje keliais šalis nesugeba pasinaudoti. Ir nors garsiai vadiname save Europa, vis dėlto kultūros lygis pas mus žemokas.
Ir kuo čia dėtas įvertinimas? Ar ne mane visi pažįsta? Tai ir yra didžiausias įvertinimas. Kita vertus, puikiai žinau, ko esu vertas. Na, o Lietuvoje pradedama vertinti tik po mirties. Visi tai žinome. Vis viliuosi, kad kada nors supras ir pasinaudos mano pramuštu keliu atverti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui...
