Šiandien moteris dirba svajonių darbą, kuriame gali derinti istoriją ir archeologiją. Tačiau K.Petrauskė neapsiriboja vien darbu muziejuje, ji aktyviai kuria turinį socialiniuose tinkluose, o „TikTok“ platformoje turi per 65 tūkstančius sekėjų, kur populiarina Lietuvos istoriją.
Kristina sako, kad A.Dumas su savo istoriniais romanais įkvėpė ne vieną būsimą istoriką.
„Iš tikrųjų jau vaikystėje labai mėgau skaityti ir istoriniai romanai, tas pats A.Dumas, Stendhalis, vėliau Umberto Eco žadino vaizduotę: ar tikrai galėjo būti tie muškietininkai ir ar tikrai Miledi galėjo turėti tatuiruotę? Ir ar tikrai Šv.Jono karalystė tokia buvo“, – prisimena ji.
Pasitelkusi vaizduotę ji pradėjo ieškoti atsakymų, tik buvo sunku juos rasti – dar nebuvo laisvo interneto. Todėl skaitė viską: nuo enciklopedijų, kad ir sovietinių, iki kaimynės atiduotų labai senų mokslo žurnalų. O vieną kartą aptiko Vinco Pietario „Algimantą“. Ši knyga laikoma pirmu lietuvių kalba parašytu istoriniu romanu.
„Romanas gal ir šiaip sau, nepasirodė pats pačiausias, bet knygos gale radau, ko ieškojau, – tuo metu jauno istoriko, o dabar Lietuvos istorijos instituto direktoriaus straipsnį „Ar istorinis V.Pietario romanas „Algimantas“?“.
Ten nagrinėjama, kas istoriška, o kas ne, kur fantazija pažabota istorinių rėmų, o kur – ne. Žinoma, prisidėjo ir „Būtovės slėpiniai“. Tikrai pusės Alfredo Bumblausko diskusijų su Edvardu Gudavičiumi nesupratau, bet man skambėjo taip rimtai! Ir aš norėjau gebėti kalbėti apie Mindaugą kaip apie savo klasioką“, – pasakoja K.Petrauskė.
Dar kurį laiką ji svarstė, ką rinktis, – istoriją, archeologiją ar restauravimą. Bet kuriuo atveju norėjo savo karjerą sieti su mokslais, skirtais mūsų praeičiai.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje ji sako galinti visa tai derinti – istoriją ir archeologiją, bet ir į restauratorių virtuvę įlenda.
„Tačiau gaunu ir menotyros ar net semiotikos. Iš tikrųjų turiu svajonių darbą, kuris man kelia labai malonius iššūkius ir stimuliuoja norą pažinti, apdovanoja atradimo džiaugsmais“, – pasakoja istorikė.
Šiam muziejui jau per šimtą metų. Jame saugomos kertinės mūsų istorijos relikvijos, o Kristiną džiugina tai, kad dabar net pagal naująsias rekomendacijas galima paliesti jas ir be pirštinių.
„Tai paminklas Lietuvos laisvei ir žmonėms, kovojusiems už ją. Ir man labai svarbu saugoti jų atminimą. Tai man viena didžiausių privilegijų, kurią galiu turėti. O tų reliktų mūsų muziejuje jau daugiau nei trečdalis milijono“, – kalba ji.
Kristina vadovauja Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriui. Tai yra muziejaus kuluarai, kuriuos dar mažai kas mato.
„Iš tiesų vidutiniškai Lietuvos muziejuose, jų ekspozicijose eksponuojama tik 2 procentai visų muziejinių vertybių, esančių muziejuose, visa kita saugoma rinkiniuose, kur vyksta mokslinis darbas: tiriama, aprašoma, katalogizuojama, restauruojama, skaitmeninama ir turbūt visas įdomumas, mano nuomone, lieka čia.
Čia vieną dieną gali rankoje vartyti vikingo, kuris žuvo puldamas Apuolę, žiedą, o kitą – karininko meilės laišką, siųstą iš 1863 m. sukilimo stovyklos. Čia tiesiogine žodžio prasme prisilieti prie istorijos“, – neslepia ji susižavėjimo savo darbu.
Vienas didžiausių iššūkių jos darbe – kaip tuos kuluarus atverti lankytojams. Muziejai gana aktyviai pereina prie atvirų fondų koncepcijos, kad su kuo daugiau mūsų istorijos reliktų galėtų susipažinti to norintys žmonės. Prie to prisideda ir skaitmenizavimas.
Kitas – neigiamas įvaizdis, kurį vis dar turi muziejai.
„Muziejininkas – tai tas nevėkšla ponas Bynas, kuris miega po paveikslais kiaurą dieną ir mano, kad muziejuose niekas nesikeičia: „Prieš dešimt metų buvau ir užtenka“, – nusijuokia Kristina.
Nelengva būna ir kai reikia parašyti tekstą iš mokslinių tyrimų išvados. „Tekstas turi būti labai aiškiai suprantamas visiems: ir dešimtmečiam Neidukui iš Vilniaus, ir šešiasdešimt penkerių metų Aldonai iš Prienų. Ir, kas svarbiausia, kad to teksto nebūtų per daug! Čia muziejininkų liga, kuria pati sergu. Mums atrodo, kad viską labai svarbu paminėti“, – sako ji.
– Kaip jums kilo mintis apie istoriją dalytis ir socialiniuose tinkluose?
– Dėl karantino. Muziejus užsidarė lankytojams, tad ieškojome būdo, kaip patiems pas juos ateiti. Buvo pradėta kurti daugiau skaitmeninio turinio ir daugiau turinio, skirto socialiniams tinklams.
Naujų platformų daugėjo, platėjo ir mūsų paieškos, tad atsisiunčiau „TikTok“ programėlę. Tuomet kaip tik vienas iš europinių muziejų žurnalų išleido straipsnį, patariantį, kaip muziejams prisijaukinti „TikTok“.
Ir taip toje platformoje radau daug užsienio muziejų su šimtatūkstantiniais sekėjų skaičiais. Bet lietuviško – nė vieno. Nė vieno ir lietuviško edukacinio kanalo, skirto Lietuvos istorijai. Tad nusprendžiau pabandyti.
– Sulaukėte gana didelio susidomėjimo, turite daugiau kaip 65 tūkst. sekėjų. Kaip manote, kodėl žmonės susižavėjo jūsų keliamu turiniu?
– Susidomėjimas tikrai pralenkė lūkesčius. Įsivaizdavau, kad pasieksiu savo tikslą, jei turėsiu tris šimtus sekėjų. Manau, pati platforma daug prisidėjo savo patogumu ją naudoti. Kitas niuansas – nebuvo visiškai jokios konkurencijos.
Dabar „TikTok“ kanalus turi jau daugiau Lietuvos atminties institucijų – Akmenės, M.K.Čiurlionio, Rokiškio, Fotografijos, Trakų muziejai. Daugiau žmonių, kalbančių apie istoriją ar kuriančių edukacinį turinį lietuvių kalba, tad smagu. Dar smagiau, kad tas turinys yra žiūrimas, o jei dar kas nors ką nors atsimena, iš viso puiku.
– Kuris Lietuvos istorijos laikotarpis jums pačiai yra įdomiausias?
– Aš esu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorikė – XVII a. antroji pusė–XVIII a. pirmoji pusė. Tai tas laikotarpis, kuris mažiausiai atspindimas mokyklos programose. Gal todėl jį ir pasirinkau, nes man jis atrodė juodoji dėmė. Apie šį laikotarpį būdavo pristatoma tik tai, kad tuomet bajorai gėrė ir rėkė „liberum veto“. Ir viskas.
Pradėjau studijas kaip šios epochos kultūros istorikė, bet kadangi karjerą sieju su Karo muziejumi, tyrimai ir interesai nukrypo į karybą. Bet karybos neverta suprasti vien tik kaip ginkluotės raidos ir mūšių schemų. Tai daug platesnis ir įdomesnis laukas! Tiesa, daugiau išsunkiantis ir emociškai. Tenka susidurti su labai liūdnais ir tragiškais likimais, laimingai pasibaigusių herojų istorijų kare mažai.
Tačiau man labai įdomus laikotarpis, kai vyko Lietuvos valstybės susidarymas, – XIII a. Lietuva. Civilizacijų susidūrimai ir vykę procesai man labiausiai įaudrina vaizduotę. Jei turėčiau galimybę keliauti laiku, norėčiau būtent ten.
Dar viena mįslių man – kaip po Trečiojo padalijimo sugriuvusi daugiatautė ir daugiakultūrė LDK taip greitai išaugo į etnolingvistinę Lietuvą.
– Ar pradėjusi dalintis įvairiais istorijos faktais ir įdomybėmis socialiniuose tinkluose pastebėjote išaugusį muziejaus lankytojų skaičių?
– Socialiniuose tinkluose neslepiu, kur dirbu, bet mano paskyros yra asmeninės, tad jei džiaugiuosi išaugusiais lankytojais, tai tik dėl mūsų vadybininkų sunkaus triū-so ir labai stiprių parodų.
Koks, jūsų akimis, yra tas šiuolaikinis muziejaus lankytojas? Kas jam įdomiausia?
Visai neseniai buvo padarytas tyrimas ir jis parodė, kad statistinis muziejaus lankytojas yra trisdešimt penkerių metų moteris, turinti aukštąjį išsilavinimą.
Muziejų lankytojai nori dialogo, nori kuriamų bendruomenių, nori rasti save ar savo atminties dalį.
Vienas labiausiai man patinkančių pokyčių muziejininkystėje – kad nustojome dėti interakcijas dėl interakcijų, atsigręžėme į bendravimą su lankytojais. Parodos lankymas su kuratoriumi ar kieta ekspozicijos konsultantė visada nugali planšetę ar virtualią realybę.
– O ar pati mėgstate lankytis muziejuose?
– Taip, tik aš tas keistas lankytojas, kuris žiūri ne į paveikslą, o į kabinimo sistemą. Ne ekspoziciją apžiūri, o duomenų kaupiklio ieško, kad santykinę drėgmę pasižiūrėtų.
Mėgstu muziejus, mėgstu žiūrėti ne tik techninę dalį ar iš kurių muziejaus rinkinių į parodas kas suplaukė, bet ir mėgstu fiksuoti, kaip kinta muziejų komunikacija.
– Koks muziejus jums yra palikęs didžiausią įspūdį?
– Jei kalbėtume apie komunikaciją, Amsterdamo „Rijksmuseum“, jei apie rinkinių kuravimą ir interaktyvų jų pateikimą – Danijos „Moesgaard“, parodų konceptus – Londono Viktorijos ir Alberto, jei apie tai, kaip pasakoti karybos istoriją, – Londono „Imperial War Museum“, o apie ekspozicijų ir edukacijų dermę – Londono „Museum of Home“.
Lietuvoje Nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodos mane paperka kiekvieną kartą, kaip ir Kėdainių regiono muziejaus tekstilės rinkiniai. Labai žaviuosi Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejaus Pilies naujosiomis ekspozicijomis, Vytauto Didžiojo karo muziejumi. Tiesa, čia dirbu, tad esu ne visai šališka.
– Nors didžiulę dalį jūsų gyvenimo užima istorija ir darbas muziejuje, tikriausiai turite ir kitokių hobių. Kokie jie?
– Mėgaujuosi prabanga, kad mano darbas ir hobis daugiau ar mažiau sutampa. Tačiau darbas vis dėlto daugiausia sėdimasis, o, kaip juokavo vienas žymus Lietuvos istorikas, „svarbiausias organas istorikui yra ne smegenys, o užpakalis“. Stengiuosi ką nors aktyviau nuveikti. Neseniai atradau žygius, tad žygiuoju.
Vis dar mėgstu skaityti istorinius romanus, taip pat žaisti kompiuterinius žaidimus, ypač vadinamuosius „Sandbox RPG“.
– Kas jums gyvenime teikia laimę?
– Lėtas laikas ir pats gyvenimas.
