Gimusi ir užaugusi Vilniuje Inga jau 18 metų savo gyvenimą kuria Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kalifornijoje, Sakramento mieste.
Šiandien ji džiaugiasi ir tuo, kad, daug metų gyvenusi viena, susidraugavo su lietuve Andželika, kuri tapo tarsi jaunesniąja seserimi, o jos šeima – ir Ingos šeima. Mat jos pačios artimieji liko Lietuvoje.
„Dabar gyvenu veikla, kuri man labai reikšminga. Daugelį metų norėjau įkvėpti kitiems tvirtą Dievo tikėjimą ir taip pat dalintis savo žiniomis bei patirtimi, paskatinti kitus būti stiprius bei nesustabdomus savo siekiuose ir dabar tam turiu puikią galimybę“, – sakė I.Lizdenytė.
Daugiausia laiko moteris praleidžia dirbdama. Šiuo metu ji verčia savo 526 puslapių knygą į lietuvių kalbą, su redaktore Lietuvoje Sonata Aleksandravičiene ją redaguoja, kad galėtų išleisti gimtinėje.
„Šiuo metu JAV (kaip ir daugelyje kitų šalių) labai populiarus vaizdo turinys, o mano veikla pereina į interneto erdvę, pati išmokau naudotis profesionalia vaizdo redagavimo programa, po truputį pradėjau įrašinėti turinį. Mane sekantys žmonės kalba anglų, lietuvių ir rusų kalbomis, viską rašau trimis kalbomis, pati filmuoju ir redaguoju, tad tai užima labai daug laiko.
Būna, kad prie kompiuterio praleidžiu 7–9 val. be pertraukos, ir dienos kaip nebūta. Taip pat nemažai laiko skiriu bendravimui su draugais arba asmenimis, kuriems reikia pokalbio, mano pagalbos“, – apie savo kasdienybę pasakojo Inga.
Namie moterims kompaniją palaiko mažas zoologijos sodas: katė Musė, šuo Leo, kalbanti Afrikos pilkoji papūga Čika ir Anželikos trys vištytės, tad linksmybių netrūksta. O dienų, kai nėra ką veikti, įprastai nebūna.
– Inga, nelaimė, kuri ištiko jus daugiau nei prieš 20 metų, daugeliui būtų nuosprendis, kad gyvenimas baigėsi, o jums pavyko pakilti. Iš kur sėmėtės stiprybės?
– Tuo metu avarija iš tikrųjų ir atrodė kaip nuosprendis. Negalėjau įsivaizduoti, kaip gyvensiu toliau neturėdama kojų, galėdama judinti tik vieną ranką, uždaryta namie be galimybės išeiti.
Jutau tokią stiprią neapykantą tam, kad avarija įkalino mane tarp keturių sienų, jog buvau pasiruošusi daryti viską, ką galiu, kad ištrūkčiau iš to narvo.
Kai išgirsdavau: „Avarija sugriovė tavo gyvenimą“, tvirtinau, kad tai netiesa, – susikursiu tokį gyvenimą, kokio noriu. Ir iš tikrųjų ta tragedija tapo naujo įdomaus ir nuostabaus etapo pradžia. Tiesą sakant, būtent po avarijos pradėjau tikslingai ir prasmingai gyventi.
– Kaip atsispyrėte, kaip prasidėjo tas kelias, kuriuo einate dabar?
– Mano veikla atėjo pamažu. Po nelaimės atsispirti padėjo šeima, draugai ir tikėjimas, kad su Dievo pagalba aš įveiksiu viską ir atstatysiu savo gyvenimą. Be abejo, viskam prireikė laiko.
Pirmiausia visas dėmesys buvo skirtas fizinei būklei atkurti. Dėl daugybinių sužalojimų prireikė laiko ir daug operacijų. Tikėjau, kad gyvensiu gražų gyvenimą, ir buvau pasiryžusi kuo greičiau imtis veiksmų. Troškau gyventi, o ne egzistuoti tarp keturių kambario sienų.
Įveikusi sudėtingiausią operacijų ir reabilitacijos etapą išmokau savarankiškai atsisėsti iš gulimosios padėties, išsiprausti, apsirengti – mano tikslas buvo tapti savarankiškai. Kai mano siekis vaikščioti su protezais atvedė mane į Kaliforniją, kai pasiekiau šią nerealistišką svajonę, čia ir kilo mintis ištiesti ranką kitiems.
Žinau, kad daugelis pasiduoda pusiaukelėje, kai tikslą siekti pasidaro per sunku. Ir mane tikino, kad tai neįmanoma, o man kartais norėjosi garsiai šaukti, įtikinti kitus niekada neprarasti vilties ir būti atkakliems. Jei iš tikrųjų ko nors trokšti, darai viską, kad to pasiektum, tvirtai tiki, kad pavyks, – įmanoma viskas. Jau tada kilo noras įkvėpti ir sustiprinti kitus.
Į mane kreipdavosi žmonės norėdami pasisemti stiprybės, įkvėpimo, klausdavo patarimo. Jaučiausi laiminga, kai po pokalbio pamatydavau jų akyse viltį, pakylėjimą ir ryžtą kovoti.
Savo istoriją pasakojau ir Lietuvoje, bet tai buvo interviu žiniasklaidai, o atvykus į JAV atsirado galimybių kalbėti publikai, dalintis savo išgyvenimais. Jaučiau, kad pats gyvenimas veda mane šiuo keliu.
Pradėjusi išsamiau domėtis žmogaus elgsena, psichologija bei asmeniniu tobulėjimu sužinojau apie ugdomąjį vadovavimą (vadinamąjį koučingą). Supratau, kad viešojo kalbėjimo ir lavybos būdu galėsiu įgyvendinti tai, kas buvo mano širdyje, – padėti kitiems įveikti sunkumus, siekti tikslų, įgyvendinti svajones.
JAV viešasis kalbėjimas ir ugdomasis vadovavimas yra reali karjera, darbas kaip ir kitos profesijos. Tad pradėjau to mokytis, o baigusi Tarptautinę koučingo akademiją gavau sertifikatą. 2018-aisiais išleidau knygą ir po truputį pradėjau savo kelią link šios veiklos.
Mano nuostabai, klausydamasi vienų sėkmingiausių lyderių, mokančių apie sėkmę ir kitus asmeninio tobulėjimo aspektus, suvokiau, kad, pati to nežinodama, dariau lygiai tą patį, ko jie moko. Tad tai, kuo dalinuosi savo veikloje, yra ne tik mano, bet ir kitų sėkmingiausių verslo lyderių žinios bei mano asmeninė patirtis.
– Ko jūsų mokymuose ieško žmonės, dėl ko jie ateina būtent pas jus?
– Mano istorija turtinga kaip įkvepianti istorija, joje itin svarbus ir asmeninis tobulėjimas, ir dvasinė pusė. Išgirdę visa tai žmonės neslepia – juos įkvėpiau siekti savųjų tikslų, nugalėti iššūkius.
Lavyba, asmeninio tobulėjimo žinios bei asmeninė mano patirtis įkvepia žmones būti atkaklius, ištvermingus ir niekada nepasiduoti, suteikia praktinių žinių, kaip būti atspariems ir nepasiduoti, kaip mokėti valdyti save, savo mąstymo būdą ir vidinę būseną, kaip įveikti sunkumus bei kliūtis, ką konkrečiai reikia daryti ir ko nedaryti, kad būtų įmanoma sėkmingai pasiekti savo tikslų.
Kita svarbi mano istorijos pusė yra dvasinė. Mano gyvenimas kupinas neįtikėtinų liudijimų apie atsakytas maldas, parodančių, kad viskas įmanoma tiems, kurie tiki. Mano istorija rodo, kad Dievo tikėjimas nėra tiesiog nuobodi religija, kuri nedaro jokios realios įtakos tavo gyvenime.
– Ką jūsų veikla duoda jums pačiai? Juk ir pati vis dar mokotės.
– Mano veikla teikia man didžiulį vidinį pasitenkinimą bei įkvėpimą. Kadaise girdėjau pasakymą, kad jeigu radai veiklą, kurią sutiktum daryti nemokamai, vadinasi, radai tau idealiai tinkamą karjerą.
Dievinu tai, ką darau, ir tikiuosi, kad dar daug metų galėsiu mėgautis šia veikla. Mokausi iš kitų vienų sėkmingiausių JAV lyderių bei ugdomojo vadovavimo specialistų. Be abejo, patirties semiuosi ir iš žmonių, kuriems padedu. Pamokų sau galima paimti iš visko ir visų, jei tik esame tam atviri.
– Netrukus skaitysite paskaitą moterims „WoW University“ rengiamame Ateities įgūdžių kurse. Kuo pasidalinsite su klausytojomis?
– Ateities įgūdžių kurse moterims kalbėsiu apie prasmės radimą veikloje bei gyvenime, kodėl tai yra svarbu ir kaip jos ieškoti. Pasakosiu, kaip išsiugdyti vidinę motyvaciją, kuri neišblės atėjus sunkumams. Kelyje išsilaiko ne tie, kurie visada jaučia entuziazmą ar užsidegimą, kai yra motyvuoti, bet kiti dalykai.
„WoW University“ kursų dalyvių laukia ir dirbtuvė – noriu, kad jos išeitų ne tik su išgirsta teorija, bet turėtų įžvalgų, kurios padės rasti prasmę savo kelyje ir tai, kas duos negęstančią vidinę motyvaciją siekti tikslo.
Šiame kurse kaip pranešėja dalyvauju antrą kartą ir esu juo sužavėta. Naudingos, įdomios temos, tikiu, kad moterys įgis žinių, kurios pravers jų kelyje. Džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie šio kurso. Mane džiugina ir tai, kad moterys nesėdi vietoje, ieško ir tobulėja.
Apie tai dalinsiuosi Ateities įgūdžių kurse ir artėjančioje „Dream Big“ konferencijoje.
O kaip jūs motyvuojate save? Dalinkitės savo patirtimi „Stiliaus“ „Facebook“ paskyroje paskelbtame konkurse ir laimėkite „WoW University“ mokymų kursą „Ateities įgūdžiai“ sau ir draugei.
