Neseniai Afrikoje po 8 mėnesių draugystės verslininkas, deimantų ir juvelyrikos salono „RIBAS Jewellery“ įkūrėjas Patrikas pasipiršo mylimajai Vaivai. Moteris šypsosi – gyvenimas po šios staigmenos tapo tik dar gražesnis.
„Kasdienybė atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Neslėpsiu – kai Patrikas pasipiršo, tikrai supratau, kad jo ketinimai rimti. Atsirado ir kitoks, lyg brandesnis, dar artimesnis jausmas – sunku jį nusakyti konkrečiais žodžiais“, – sakė V.Gliebutė.
„Taip, tą jausmą apibūdinti sunku ir man. Turime mažai laisvo laiko sau, šis etapas – įtemptas darbuose, jų – nors vežimu vežk. Žinoma, bandome atskirti karjerą ir asmeninį gyvenimą, stengiamės atsitraukti nuo darbų namuose, įeiti į šeimynišką ritmą, tačiau rutina tokia įtempta, kad ne visada pavyksta.
Juolab kad ir poros gyvenimas nelengvas, tai – iššūkis daugeliui žmonių. Esame labai jauni, o tempas ir atsakomybės – milžiniškos“, – sužadėtinę papildė jaunas vyras, neseniai su mylimąja iš Valakampių persikėlęs į sostinės Senamiestį.
– Po sužadėtuvių jau praėjo kiek laiko, kaip abu jaučiatės šiandien, kuo gyvenate?
Patrikas: Šiuos metus planuojame užbaigti intensyviai, juk darbai nelaukia, o jų gausu ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį iš savo šalies buvome išskridę net penkis kartus! Tad lyg ir aišku, kad šiuo metu mažiau galvosime apie save, o kitą etapą jau pradėsime susitelkę į save kaip į porą, į šeimą.
Mano tikslai – labai aukšti, Vaiva taip pat labai ambicinga, todėl puikiai sutariame. Norime auginti vienas kitą, palaikyti, keliauti, tobulėti.
Po darbų vakarus leidžiame namuose, mėgstame ruošti vakarienes. Abu nesame trankių vakarėlių gerbėjai, laisvą laiką skiriame šeimai – Vaivos, mano.
Vaiva: Taip, šiuo metu labai koncentruojamės į darbus, daug dirbame, kad netrukus galėtume kiek atsipalaiduoti, dirbti lengviau.
Supratimas, kad šeima – viena svarbiausių vertybių, ateina ilgainiui. Kai laiko turime mažai, jį skiriame tiems, kurie mums rūpi.
– Vaiva, pradėjote mokytis hebrajų kalbos. Ar sužadėtinis padeda?
Patrikas: Hebrajų kalba be galo sunki!
Vaiva: Tai, sakyčiau, tas pat kaip nelietuviui išmokti lietuvių kalbą – ji taip pat labai sudėtinga. Ką jau kalbėti, kad hebrajų kalbos net abėcėlė visai kitokia. Sunku, bet turiu kas padeda, gelbsti ir tai, kad gyvai girdžiu kalbant aplinkui.
Dar esu pradinukė, net suvaldyti lengvą neįpareigojantį pokalbį kol kas man neįmanoma. Kiekvieną žodį reikia išmokti visais linksniais ir panašiai. Vis klausiu, ar taisyklingai perskaičiau. Šioje kalboje – daugybė niuansų.
Labai gera mintis, kaip hebrajų kalbos Izraelyje mokėsi Patriko mama Dana, – prie daiktų ji klijavo lipdukus su jų pavadinimais. Mūsų namai irgi bus apklijuoti skirtingų spalvų lapeliais, nes Patrikas taip pat šiuo metu mokosi arabų ir italų kalbų.
– Kartu ne tik gyvenate, bet ir dirbate, tad kone visą parą leidžiate vienas su kitu. Ar lengva darbus palikti už durų ir rasti laiko sau, meilei?
Vaiva: Dabar jau lengviau. Puikiai suprantame, kad to neišvengsime. Kita vertus, darbe dabar daug iššūkių, buvo laikas, kai palikti darbų už durų buvo tiesiog nebeįmanoma. Namuose prie kompiuterių abu sėdėjome iki išnaktų – visko buvo.
Patrikas: Man tai sudėtinga. Tikiu, kad tai įvyks natūraliai, sąmoningai einame šiuo keliu.
Juk ir sužadėtuvių briliantas buvo paruoštas kur kas seniau, gal keturis mėnesius jis laukė savo valandos.
– Per darbus neturėjote tinkamos progos priklaupti prieš Vaivą?
Patrikas: Ne, jaučiau, kad dar ne laikas, dar norėjau pasitikrinti. Mūsų abiejų emocijos svyravo, intensyviai dirbdami buvome ir pavargę, ir nervingi. Dabar, kai kartu šį etapą perėjome, žinau, kad mūsų dviejų komanda gali viską – ir darbe, ir gyvenime, meilėje.
Šiandien dėl šios moters esu tikras, o gyvenime nutinka neplanuotų dalykų net tada, kai esi užtikrintas. Nėra namų be dūmų, tačiau kartais ir duris patrankyti sveika. Tie, kurie sako, kad jų namai be dūmų, meluoja. Esame jauni, karšti, bet turime ir bendrų interesų, kurie ir sukuria mūsų ryšį. Mėgstame keliauti ir mums tai puikiai sekasi.
Vaiva: Patikrinimą praėjau! (Juokiasi.) Patrikas – detalių žmogus, jam viskas turi būti užtikrinta. Mėgstu sakyti, kad nėra namų be dūmų, bet reikia norėti ir mokėti tuos dūmus savo namuose išvėdinti.
Mudu sprendžiame nesutarimus, kalbamės. Sėdėti supykus, laikyti emocijas, nuoskaudas savyje – ne apie mus. Dedame kortas ant stalo ir išsiaiškiname. Gyvename toliau.
Visą atvirą interviu apie Patriko Ribo ir Vaivos Gliebutės gyvenimą rasite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje.
