Nuo 1976 metų aktorė dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o už teatre sukurtus vaidmenis apdovanota Kristoforo, „Fortūnos“, Nacionaline premijomis. Pripažinimą ji pelnė ir kine. 2009 m. už antro plano vaidmenį filme „Duburys“ (rež. Gytis Lukšas) apdovanota Sidabrine gerve.
Jai teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais – Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi. Filmuotis Algimanto Puipos, Arūno Žebriūno, Almanto Grikevičiaus, G.Lukšo, Broniaus Talačkos ir kitų kūrėjų filmuose.
– Tais laikais, sovietmečiu, kai ekrane reikėdavo rūkyti, rūkydavote tikras cigaretes ar duodavo vaidybines?
– Tikras, be abejo.
– Po penkių dublių taip gali ir supykinti?
– Nerūkantį tai tikrai, bet man to neteko daryti. Aš stengdavausi to išvengti, nors tai būdavo labai madinga kine. Tiesa, teko neišvengiamai rūkyti net dviejuose spektakliuose. O kine būtinybės nebuvo. Ir aš tiesiog nerūkydavau. Galima buvo išsisukti. Man tada atrodydavo, kad tai daugiau nieko neatskleidžia, tik tiek, kad tu tuo metu rūkai. Nieko daryti nereikia, tik kalbi ir rūkai, negalvoji, kur rankas dėti ir panašiai. Kai kuriems labiau susikausčiusiems aktoriams ar vaikams kartais duodavo, pavyzdžiui, obuolį valgyti, kad būtų lengviau. (Šypsosi.)
– Kaip jūsų jaunystėje vykdavo kino bandymai? Ar tiesiog patekdavote be jų?
– Būdavo jaunystėje, be abejo, čia dabar aš jau esu išlepusi. (Šypsosi.) Režisieriaus padėjėja paskambindavo ir pakviesdavo. Aš tų bandymų labai nemėgdavau, ypač gudravimo. Mes kalbame, matau, kad su kamera filmuoja, bet „ne, ne, ne, nekreipkite dėmesio...“
Pirmas kartas buvo pas A.Žebriūną „Velnio nuotakoje“. Tai buvo epizodas. Tada aš turėjau vieną papilkėjusį dantį, kurį vėliau pakeičiau. Režisierius man atvirai pasakė, kad „dėl to tavo danties negalėjau tavęs į pagrindinį vaidmenį paimti“.
– Skamba ir profesionaliai, ir linksmai.
– Taip, po to, kai A.Žebriūnas norėjo mane pakviesti į „Turtuolį vargšą“, skridau į Maskvą, į kino dirbtuves, ten pagamino specialią įmautę tam dantukui, užmautu greičiau jį pavadinčiau. Kartais atėjusi į aikštelę net pasakydavau: „Oi, dantį pamiršau.“
– Ar žinodavote, kiek aktorių dar pretenduoja į tą patį vaidmenį?
– Ne, nebūdavo tam laiko ir nebuvo įdomu ar smalsu... Kartais pati pasiūlydavau kolegę vietoj savęs, nes jutau, kad gali geriau tai padaryti. Kita vertus, paims – gerai, nepaims – tiek to, neišgyvendavau, nes turėjau labai daug darbo teatre. Nuo ryto iki vakaro būdavau teatre, o ten dažnai – pagrindiniai vaidmenys.
Buvo laikas, kai maniau, kad kinui jau netinku, visi aplinkui filmuojasi, o aš – ne. Maniau, būsiu teatro aktorė ir man daugiau nieko nereikia. Tai buvo maždaug devintąjį dešimtmetį. Po to viskas pasikeitė.
– Ar tais laikais reikalaudavo, kad aktorė nekeistų plaukų spalvos ir ilgio, nepriaugtų svorio?
– Tada aš pati neeksperimentavau. Ilgi plaukai reiškia, kad nereikia peruko, iš savų plaukų galima daug ką padaryti, sukurti... Tai labai svarbu pojūčiams – savo pačios plaukai visada geriau nei ant galvos užtempti perukai. O ir grimo darbuotojoms nelabai patikdavo, todėl labai ilgai nešiojau ilgus palaidus plaukus, kurie man labai pravertė scenoje ir kine.
O dėl svorio nebuvo jokio spaudimo. Juolab protinga aktorė žino, kad negalima priaugti tų penkių kilogramų, nes bus problemų montuojant ar dar dėl kokių nors priežasčių.
– Kiek svarbus kostiumas, kurį dėvite kine?
– Po režisieriaus E.Nekrošiaus spektaklio „Otelas“ paklausiau jo žmonos spektaklio scenografės Nadios Gultiajevos: iš ko tu padarei kai kuriuos kostiumus? Ji atsakė, kad iš paprastų bulvių maišų. Vis dėlto jie atrodė fantastiškai. Svarbu, kaip atlikta.
Kostiumas, kuris padeda atskleisti personažo esmę, yra labai svarbus. Kai filmavausi Latvijoje, man kostiumų dailininkė pasiūlė dvi sukneles. Klausia, kurios norėtumėte? Viena jums labai tinka, puikiai atrodote, bet kita tinkamesnė jūsų vaidmeniui. Pasirinkau tą, kuri manęs negražino. Po to pajutau, kad įgavau dar daugiau pagarbos.
Nesirenku, kas man bus gražu, renkuosi tai, ko reikia personažui.
– O kaip teatre?
– Atsimenu, kaip buvo su Juozo Statkevičiaus kostiumu spektaklyje „Heda Gabler“. Repetuodama vilkėjau ilgą sunkios drobės suknelę, o paskutinėmis repeticijų dienomis supratau, kad nejuntu Hedos Gabler stuburo iki galo, jis neišryškėja. Juozas apavė mane kerziniais batais ir spektakliui jau paruošta suknia. Tada viskas atsistojo į vietas. Tai, ko reikėjo. Su kerziniais – jau visai kita eisena. Ir šaudyti tada scenoje buvo lyg lengviau, ir visai ne pagal pjesės autoriaus Henriko Ibseno tuometinę madą suknelė suteikė šiuolaikiškumo.
– Ar esate kada nors atsisakiusi vaidmens?
– Gal tuomet, kai nepriklausomybės pradžioje prasidėjo kriminaliniai televizijos serialai, nes man atrodė, kad gaila laiko ir energijos, neverta.
Jei kalbame apie senus laikus, aš iki šiol esu labai didelė lietuviško kino patriotė. Ir jeigu tik skambindavo iš Kino studijos dėl lietuviško kino, net studentai dėl savo diplominio trumpo metražo filmo, sutikdavau filmuotis. Ir man nėra svarbu, ar tai antraplanis, ar epizodinis vaidmuo. Teatre dažnokai tekdavo to imtis, bet kine – retas atvejis. Kita vertus, aš į kiną atėjau jau būdama teatro aktorė. Mane kažkiek pažinojo iš teatro vaidmenų, TV spektaklių ir filmų, tai dažniausiai kviesdavo žinodami, kokio tipo esu aktorė, kokia yra mano emocinė skalė, todėl, manau, numatydavo, kokiems vaidmenims kviesti.
– Sveiki, Jūrate, aš savo filme matau tik jus, taip?
– Pirmą kartą, kai nebereikėjo eiti į jokias atrankas, buvo tada, kai man paskambino pats režisierius G.Lukšas ir pakvietė į būsimą filmą „Duburys“. Pasakė: „Man reikia dramatiškos scenos finale ir aš noriu ten matyti būtent jus.“ Tai mane labai pradžiugino. Buvo netgi savotiškas šokas, nes pats režisierius, o ne asistentė paskambino.
Aišku, aš labai išsigandau kaimo moteriškės personažo, nes esu kilusi iš Vilniaus senamiesčio. Labai gerbiu ir myliu kaimo žmones, bet galvojau, kokia gi aš kaimietė? Šiek tiek nusiraminau prisiminusi, kaip G.Lukšo filme „Vasara baigiasi rudenį“ vaidino Vaiva Mainelytė.
Tada pagalvojau, kad jei Vaiva galėjo suvaidinti kaimo moteriškę, tai gal ir aš sugebėsiu?
Režisierius Saulius Drunga savo filme „Anarchija Žirmūnuose“ irgi matė tik mane, kaip ir Lina Lužytė savo „Pilyje“. Nors iš pradžių buvau atsisakiusi pas ją vaidinti, vėliau režisierė pakeitė scenarijuje sceną, kuri man nepatiko, ir tuo mane įkalbėjo.
– Ar kada nors kildavo konfliktų su režisieriais dėl skirtingo personažo matymo ar kitų priežasčių?
– Esu ne taip seniai išėjusi iš vieno projekto, bet nusivyliau ne režisieriumi, o pačia neatsakingai dirbančia komanda. O su režisieriais konfliktų nebuvo, mes ramiai išsiaiškindavome, kas, kaip ir ką mato repeticijų metu.
Neatsimenu kažkokio konfliktiško atvejo. Visi, manau, žinodavo, kad ima būtent mane pagal mano galimybes. Labai svarbu pasitikėti aktoriumi, o aktoriui pasitikėti režisieriumi. Tai yra pagrindas. Ir tada būnant vienminčiais filmavimo aikštelėje kūrybiškai dirbti.
Dažniausiai tekdavo laimė savo vaidmenis kurti pagal gerus scenarijus ir pagal gerą literatūrą.
– Kuriant „Moterį ir keturis jos vyrus“ turėdavote prabangą filmuoti vieną sceną visą dieną. Ar tai tiesa?
– Tada būdavo taupoma juosta ir dublių būdavo nedaug. Užtat aikštelėje mes turėdavome daug laiko pasibandyti, parepetuoti, niekas neskubino.
Gera buvo filmuotis, kai tikras ne tik stalas, bet ir vėjas, jūra, smėlis... Taupydami juostą buvome priversti gerai pasiruošti techniškai pačiam filmavimui. Paskui laukdavome žinių, ar išryškintoje juostoje nėra broko, tikėdamiesi, kad nereikės dar kartą perfilmuoti scenos.
– Kiek prireikdavo dublių?
– Maždaug trijų keturių, kiek atsimenu. Šiais laikais, kai viskas filmuojama skaitmenine kamera, jų daugiau, bet nežinau, ar tai gerai.
Kai jų per daug, gali dingti aktoriaus pirminis, impulsyvus, nesuvaidintas pojūtis. Na, kaip „čia ir dabar“ pagautas pojūtis. Kai vis kartoji, taip ir pasitikėjimas savimi gali dingti...
Pasiruošimas labai svarbu. Nes jei „nusidėvėsi“ per nesuskaičiuojamus kartojimus, tada gali atsirasti tai, kuo kaltinami aktoriai, – perdėta vaidyba, teatrališkumu kine. Trys, keturi dubliai, manau, yra maksimalu, o kai jau reikia keturioliktojo...
– Ar tiesa, kad A.Žebriūnas buvo gana atsainus aktorėms moterims ir ilgai diskutuodavo su vyrais aktoriais?
– Dar kai nebuvau kviečiama filmuotis „Turtuolyje vargše“, jau seniau buvau perskaičiusi Irwino Shaw romaną. Man jis labai patiko, patiko personažė Džin, ją jutau. Vis dėlto pamenu, kad buvo viena labai sunki scena, kur aš turėjau būti girta, isteriškai daužanti indus. Trumpa, bet sudėtinga scena. O dieną prieš tai filmavome sceną bare, prievartavimo sceną baro rūsyje. Kitą rytą, nuo atsakomybės ir įtampos beveik dvi naktis nemiegojusi, aš jau vėl buvau aikštelėje.
Pasnaudžiau kažkiek, kol grimavo, kėdėje. Kai pradėjome filmuoti, supratau, kad negaliu. Vaidinu, vaidinu, viduje visiškai tuščia, jokių emocijų negaliu išspausti, kad ir kaip save nuteikinėju. Tada režisierius paskelbė pertraukėlę. Ir mane apniko jausmas, kad esu visiškai beviltiška, negabi, nesugebu net ašarėlės išspausti. Ir apsiverkiau! Tai pamatęs režisierius sušuko: „Šviesos! Greičiau! Aktorė pasiruošusi!“ Buvau labai dėkinga režisieriui už jautrų supratimą, kuris stiprino pasitikėjimą vienas kitu.
– Su režisieriumi A.Puipa dirbote net penkiuose projektuose. Ar galite vadinti save jo etatine aktore?
– Nežinau... Gal, kai dažniau pas jį filmavausi... Kai pirmą kartą turėjau filmuotis pas režisierių A.Puipą filme „Moteris ir keturi jos vyrai“, filmavimo grupė sužinojo apie tuometinėje Jugoslavijoje įvykusią baisią autoavariją, kurioje man buvo šiek tiek stiklais sužeistas veidas. Jie apie tai žinojo iš nuogirdų: kad gyva, tik nedaug sužeistas veidas. Režisierius pasakė: „Net jei ir sužeistas, kitos aktorės vis tiek nekviesiu.“ Apie tai sužinojau po daugelio metų. O tuomet jutau režisieriaus didelį tikėjimą manimi.
– Ar jūsų dukra norėjo pasirinkti aktorės kelią?
– Ne, ji pasirinko kitą kelią.
– Ji neaugo teatro užkulisiuose?
– Tikrai neaugo, aš geriau paprašydavau ko nors, kad namie dukrą pažiūrėtų. O to reikėdavo dažnai, nes maži vaikai dažnai serga, tad tegul būna namie, o ne kankinasi užkulisiuose.
Negalėčiau tada būti susikaupusi darbui ir repetuoti taip, kaip reikia. Viena kitai tokiu atveju netrukdėme, bet aš padariau vieną klaidą. Kai jai buvo 9 metai, sutikau, kad ji vaidintų viename spektaklyje, nes reikėjo aktorės herojės vaikystėje. Ten buvo kelios scenos, o ir panašumą tarp jos ir aktorės surado.
Maniau, ji dar vaikas, priims kaip žaidimą, nejaus didelės atsakomybės. Ir sutikau. Kai artėja premjera, dažniausiai aktoriai nuo ryto iki vėlyvo vakaro būna teatre, nemato, ar saulė šviečia, ar lietus lyja. Aš jai atnešdavau maisto, kad neliktų nevalgiusi. Kartą, kai bandžiau apkabinti, paguosti, ji pasakė: „Mama, neliesk manęs, aš visa taip nervuota.“ Ir po to, kai sakydavau, kad einu į darbelį, tai ji puikiai žinojo, koks tas mano darbelis. Po to apie aktoriaus profesiją nesvajojo, matyt, ir prigimtis ne ta.
