Nuo 1976 metų aktorė dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o už teatre sukurtus vaidmenis apdovanota Kristoforo, „Fortūnos“, Nacionaline premijomis. Pripažinimą ji pelnė ir kine. 2009 m. už antro plano vaidmenį filme „Duburys“ (rež. Gytis Lukšas) apdovanota Sidabrine gerve.
Jai teko dirbti su geriausiais Lietuvos režisieriais – Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi. Filmuotis Algimanto Puipos, Arūno Žebriūno, Almanto Grikevičiaus, G.Lukšo, Broniaus Talačkos ir kitų kūrėjų filmuose.
– Tais laikais, sovietmečiu, kai ekrane reikėdavo rūkyti, rūkydavote tikras cigaretes ar duodavo vaidybines?
– Tikras, be abejo.
– Po penkių dublių taip gali ir supykinti?
– Nerūkantį tai tikrai, bet man to neteko daryti. Aš stengdavausi to išvengti, nors tai būdavo labai madinga kine. Tiesa, teko neišvengiamai rūkyti net dviejuose spektakliuose. O kine būtinybės nebuvo. Ir aš tiesiog nerūkydavau. Galima buvo išsisukti. Man tada atrodydavo, kad tai daugiau nieko neatskleidžia, tik tiek, kad tu tuo metu rūkai. Nieko daryti nereikia, tik kalbi ir rūkai, negalvoji, kur rankas dėti ir panašiai. Kai kuriems labiau susikausčiusiems aktoriams ar vaikams kartais duodavo, pavyzdžiui, obuolį valgyti, kad būtų lengviau. (Šypsosi.)
– Kaip jūsų jaunystėje vykdavo kino bandymai? Ar tiesiog patekdavote be jų?
– Būdavo jaunystėje, be abejo, čia dabar aš jau esu išlepusi. (Šypsosi.) Režisieriaus padėjėja paskambindavo ir pakviesdavo. Aš tų bandymų labai nemėgdavau, ypač gudravimo. Mes kalbame, matau, kad su kamera filmuoja, bet „ne, ne, ne, nekreipkite dėmesio...“
Pirmas kartas buvo pas A.Žebriūną „Velnio nuotakoje“. Tai buvo epizodas. Tada aš turėjau vieną papilkėjusį dantį, kurį vėliau pakeičiau. Režisierius man atvirai pasakė, kad „dėl to tavo danties negalėjau tavęs į pagrindinį vaidmenį paimti“.
– Skamba ir profesionaliai, ir linksmai.
– Taip, po to, kai A.Žebriūnas norėjo mane pakviesti į „Turtuolį vargšą“, skridau į Maskvą, į kino dirbtuves, ten pagamino specialią įmautę tam dantukui, užmautu greičiau jį pavadinčiau. Kartais atėjusi į aikštelę net pasakydavau: „Oi, dantį pamiršau.“
– Ar žinodavote, kiek aktorių dar pretenduoja į tą patį vaidmenį?
– Ne, nebūdavo tam laiko ir nebuvo įdomu ar smalsu... Kartais pati pasiūlydavau kolegę vietoj savęs, nes jutau, kad gali geriau tai padaryti. Kita vertus, paims – gerai, nepaims – tiek to, neišgyvendavau, nes turėjau labai daug darbo teatre. Nuo ryto iki vakaro būdavau teatre, o ten dažnai – pagrindiniai vaidmenys.
Buvo laikas, kai maniau, kad kinui jau netinku, visi aplinkui filmuojasi, o aš – ne. Maniau, būsiu teatro aktorė ir man daugiau nieko nereikia. Tai buvo maždaug devintąjį dešimtmetį. Po to viskas pasikeitė.
– Ar tais laikais reikalaudavo, kad aktorė nekeistų plaukų spalvos ir ilgio, nepriaugtų svorio?
– Tada aš pati neeksperimentavau. Ilgi plaukai reiškia, kad nereikia peruko, iš savų plaukų galima daug ką padaryti, sukurti... Tai labai svarbu pojūčiams – savo pačios plaukai visada geriau nei ant galvos užtempti perukai. O ir grimo darbuotojoms nelabai patikdavo, todėl labai ilgai nešiojau ilgus palaidus plaukus, kurie man labai pravertė scenoje ir kine.
O dėl svorio nebuvo jokio spaudimo. Juolab protinga aktorė žino, kad negalima priaugti tų penkių kilogramų, nes bus problemų montuojant ar dar dėl kokių nors priežasčių.
– Kiek svarbus kostiumas, kurį dėvite kine?
– Po režisieriaus E.Nekrošiaus spektaklio „Otelas“ paklausiau jo žmonos spektaklio scenografės Nadios Gultiajevos: iš ko tu padarei kai kuriuos kostiumus? Ji atsakė, kad iš paprastų bulvių maišų. Vis dėlto jie atrodė fantastiškai. Svarbu, kaip atlikta.
Kostiumas, kuris padeda atskleisti personažo esmę, yra labai svarbus. Kai filmavausi Latvijoje, man kostiumų dailininkė pasiūlė dvi sukneles. Klausia, kurios norėtumėte? Viena jums labai tinka, puikiai atrodote, bet kita tinkamesnė jūsų vaidmeniui. Pasirinkau tą, kuri manęs negražino. Po to pajutau, kad įgavau dar daugiau pagarbos.
Nesirenku, kas man bus gražu, renkuosi tai, ko reikia personažui.
– O kaip teatre?
– Atsimenu, kaip buvo su Juozo Statkevičiaus kostiumu spektaklyje „Heda Gabler“. Repetuodama vilkėjau ilgą sunkios drobės suknelę, o paskutinėmis repeticijų dienomis supratau, kad nejuntu Hedos Gabler stuburo iki galo, jis neišryškėja. Juozas apavė mane kerziniais batais ir spektakliui jau paruošta suknia. Tada viskas atsistojo į vietas. Tai, ko reikėjo. Su kerziniais – jau visai kita eisena. Ir šaudyti tada scenoje buvo lyg lengviau, ir visai ne pagal pjesės autoriaus Henriko Ibseno tuometinę madą suknelė suteikė šiuolaikiškumo.
– Ar esate kada nors atsisakiusi vaidmens?
– Gal tuomet, kai nepriklausomybės pradžioje prasidėjo kriminaliniai televizijos serialai, nes man atrodė, kad gaila laiko ir energijos, neverta.
Jei kalbame apie senus laikus, aš iki šiol esu labai didelė lietuviško kino patriotė. Ir jeigu tik skambindavo iš Kino studijos dėl lietuviško kino, net studentai dėl savo diplominio trumpo metražo filmo, sutikdavau filmuotis. Ir man nėra svarbu, ar tai antraplanis, ar epizodinis vaidmuo. Teatre dažnokai tekdavo to imtis, bet kine – retas atvejis. Kita vertus, aš į kiną atėjau jau būdama teatro aktorė. Mane kažkiek pažinojo iš teatro vaidmenų, TV spektaklių ir filmų, tai dažniausiai kviesdavo žinodami, kokio tipo esu aktorė, kokia yra mano emocinė skalė, todėl, manau, numatydavo, kokiems vaidmenims kviesti.
Visą interviu apie kino ir teatro aktorę skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
