Alinančio darbo ir didžiulio noro suteikti dukteriai Lijanai geresnį gyvenimą vedama jauna moteris šiandien – mados namų „Valerija Fic Atelier“ ir mokyklos „School of Couture by Valerija Fic“ įkūrėja.
Dešimtmetį mados srityje dirbanti siuvinėjimo virtuozė didžiuojasi mokslais įvairiose šalyse ir iš Paryžiuje esančios „Ave School“ parsivežtu, įdėjus labai daug pastangų, aukštosios mados siuvinėjimo technologės diplomu. Ji – vienintelė, turinti tokį išsilavinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Valerija su savo studente buvo pirmos lietuvės, dalyvavusios prestižiniame tarptautiniame konkurse „Hand & Lock Prize for Embroidery“ Londone. Konkursas rengiamas labai senos siuvinėjimo mokyklos Didžiosios Britanijos sostinėje, kurios XIX amžiuje įkurta ateljė dirbo ir karališkajai šeimai.
2021-aisiais Valerija šio konkurso „Fashion Open“ kategorijoje laimėjo antrąją vietą. Jos kūrinys buvo eksponuojamas „OXO Tower“ galerijoje Londone. Iki kitų metų čia grįžti kūrėja negali – visi prizininkai dvejus metus negali dalyvauti dar kartą.
„Tai buvo viena stipriausių ir įspūdingiausių patirčių. Nors ir esu aukštosios mados siuvinėjimo technologė, vykdama į šį konkursą nesijaučiau tvirta, juk čia dalyvauja geriausi iš geriausiųjų.
Šis konkursas man buvo laiptelis pripažinimo link. Mano darbus matydavo, išgirsdavau, kad jie įspūdingi, tačiau vis tiek buvau tik moteris iš mažos Lietuvos.
Čia, deja, niekam mano kūrinių nereikia, o išvykusi į užsienį iškart pastebėjau, kad mano kuriamas menas vertinamas visai kitaip – juo žavisi, vertina pastangas ir aukštą kvalifikaciją. Tada tave pastebi ir savame krašte“, – šypsojosi Valerija.
Panašiai V.Fic-Brasė jautėsi ir po pandemijos vykusiame Kanų mados šou. Čia vykstančioje „Tiffany’s“ mados savaitėje ji su savo studentais pristatė patriotišką kolekciją, skirtą pagerbti Lietuvą ir jos gamtą. Įspūdingos kolekcijos kūrėjams teko garbė pristatyti savo darbus pirmiems – atidaryti renginį.
Viena suknelė simbolizavo Kryžių kalną, kita – Baltijos jūrą, trečia – rugių laukus, sukurtos ir Kukučio garbei, miškams. Fotosesijoms šių kūrėjų darbus rinkosi ir pasaulio garsenybės.
„Mano kurtą suknelę dėvėjo Vokietijos ir Turkijos kino žvaigždė Wilma Elles, garsus Prancūzijos modelis Audrey Bouette. Mano tikslas buvo ne tiek parodyti savo darbus, kiek į kitą lygmenį pakelti savo mokinius, parodyti visiems, kad paprastas žmogus gali daug, nereikia bijoti pabandyti žengti pirmą žingsnį į pasaulį, rizikuoti. Taip, kaip prieš dešimtmetį pradėjau ir pati. Ir mums pavyko!“ – sakė kūrėja.
– Rankomis išsiuvinėti suknelę ar kitą drabužį užtrunka be galo daug laiko. Kas yra jūsų užsakovai žmonės, vertinantys tokį kruopštų darbą?
– Bene daugiausia dirbu su lietuvių dizaineriais, kurių pavardžių dėl konfidencialumo net negaliu minėti. Taip, laurus jie prisiima sau. Keli ir mokėsi pas mane. O štai užsieniečiai didžiuojasi, kad samdė profesionalus, kurie sukuria pridėtinę vertę jų kolekcijoms.
Pavienių užsakovų jau turiu tik vieną kitą. Moterys mėgsta atnešti suknelės už kelis šimtus tūkstančių eurų nuotrauką ir nori susitarti, kad tokią išsiuvinėčiau už tūkstantį. Nedarau to – vien priemonės kainuoja daugiau, ką jau kalbėti apie darbą. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja mąstymą, kaip kartais mūsų šalyje vertinamas rankų darbas.
Turiu gerą bičiulę, klientę iš Dubajaus, Jungtinių Arabų Emyratų. Jos kolekcijoje – daug mano darbų. Yra keletas nuolatinių užsakovų ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Lietuvoje klientes, kurios gali įpirkti tokias sukneles, galiu suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tiesiog mes neturime renginių, į kuriuos būtų galima taip prašmatniai pasipuošti.
Daugelis mano darbų keliauja į dizainerių kolekcijas. Ne tik siuvinėju – projektuoju, darau techninius brėžinius, konsultuoju.
Mano kūryba keliauja į parodas, pristatymus, renginius. Rodyti, dalyvauti – mano misija. Be galo laukiu kitų metų, kai vėl galėsiu grįžti į Londono renginį. Labai noriu ir Lietuvoje ar Baltijos šalims surengti panašų konkursą.
Turiu tikslą patekti į parodą, kurioje galėčiau parodyti savo kūrybą ir užmegzti ryšius su užsienio aukštosios mados dizaineriais, mados namais.
– Kiek laiko trunka papuošti vieną suknelę ir kiek maždaug tai kainuoja?
– Apytiksliai, jei kalbėsime apie minimalius pajėgumus, apie 20 valandų. Tačiau įspūdingesnė suknelė, kurią gali įpirkti lietuviai, pareikalaus 80 ar 100 valandų darbo. Kalbu tik apie siuvinėjimą. Mano darbo įkainis šiandien yra 20 eurų už valandą, tačiau iki siuvinėjimo yra projektavimas, brėžiniai. Nemažai kainuoja ir priemonės.
Taigi mano kūrybos suknelė kainuos mažiausiai 2 tūkst. eurų. Įdomu tai, kad net patys turtingiausi klientai visada derasi, nori pigesnių priemonių. Matyt, dėl to jie ir turtingi, kad moka taupyti.
Jei klientė nesidera, ir pati pasiūlau alternatyvų – pavyzdžiui, sutaupyti priemonėms, bet už tuos sutaupytus pinigus padaryti daugiau, kad būtų dar įspūdingiau. Kai klientui sutaupai, juo rūpiniesi, jis grįžta.
– O jei jūsų kūrinio raudonojo kilimo renginiui paprašytų Holivudo žvaigždė, padovanotumėte?
– Tikrai taip! Man svarbu idėja. Turiu klientę užsienyje, kuri mano suknelėmis puošiasi kone už savikainą. Kodėl? Nes ji pasitiki manimi ir leidžia kurti tai, ką noriu.
Ji duoda man drobę, kur galiu pasireikšti. Mėgaujuosi, kai galiu kurti pagal save, o ne tiksliai vykdyti klienčių norus. Kurdama gerąja prasme kraustausi iš proto!
Kai pasiūlo komercinį projektą, gaunu daugiau pinigų, bet kartais tai yra kančia. Retai, bet būna, kad atsisakau, nes esmė tikrai ne pinigai. Prisiūti šimtus tūkstančių karoliukų po vieną – darbas, reikalaujantis milžiniško atsidavimo, kruopštumo.
Siuvinėjimas nėra mano pagrindinė veikla, iš kurios pragyvenu. Esu dėstytoja, mokau šio amato kitus. Noriu, kad kūryba man patiktų, liktų nuostabus jausmas.
– Kaip skiriasi požiūris į jūsų – aukštosios mados siuvinėtojų – darbą užsienyje?
– Azijoje turiu keletą klienčių, jų norai kartais atrodo keisti ir man pačiai, bet smagu tai įgyvendinti, plėsti akiratį. Pavyzdžiui, nori milžiniškos gėlės-segės ant suknelės. Nė viena lietuvė, manau, nesutiktų tokios įsisegti, ką jau kalbėti apie tai, kad už ją sumokėtų didelius pinigus.
Užsienis mano srityje – visai kitas pasaulis. Studijuodama Paryžiuje susipažinau su kolegomis iš skirtingų šalių, viena jų turi savo ateljė Italijoje, siuvinėja pavyzdžius italų mados namams, tokiems kaip „Versace“, „Dolce & Gabbana“. Kokia nuostabia kūryba jie gyvena!
Tokios ateljė yra slaptos, niekada jų kontaktų nerasi internete, paprastai į jas kreiptis taip pat nepavyks, ten papulti galima tik per pažintis. Tai iš kartos į kartą perduodamas verslas, kurio kontaktus turi tik seni patikimi klientai. Būtent dėl jų šie šeimyniniai verslai ir išgyvena. Užsienyje mūsų rinka labai įdomi, viskas ten kitaip.
– Nekyla minčių emigruoti į šalį, kur jūsų darbas ir aistra bus vertinami kitaip?
– Labai norėčiau išvykti padirbėti tokioje ateljė. Sutikčiau net gauti labai mažą atlyginimą – tegu man sumoka už maistą ir apgyvendinimą. (Juokiasi.) Tokios ateljė gyvenimas, jų kūryba, tokie užsakovai – būtų be proto vertinga ir įdomi patirtis.
Pernai studijavau pas moterį, kuri daugiau nei šešerius metus buvo mados namų „Chanel“ technologė. Mano mokslai truko kiek daugiau nei metus – čia įgauta patirtimi labai džiaugiuosi, tai neįkainojama.
Kas mane laiko Lietuvoje? Pernai turėjau galimybę išvažiuoti į Prancūziją, dirbti su mados namų „Schiaparelli“ kolekcija. Mat prieš kolekcijos pristatymą visada trūksta papildomų rankų, siuvinėtojos kartais net miega kone darbo vietoje. Tai juodas darbas, mane jam kvietė pusmečiui.
Vyras tikrai mane būtų palaikęs ir paskatinęs vykti, bet turiu vienuolikametę dukrą. Todėl dabar statau tuos pamatus ir laukiu, kol Lijana baigs mokyklą. Žinant, kaip greitai auga vaikai, man liko visai nedaug! Ir tada manęs nesulaikys niekas.
Pasaulio vandenys dideli, rinkos ir poreikiai skirtingi, mentalitetas kitoks. Ten tu ir per penkerius metus sunkiai pasieksi tai, ką Lietuvoje pasieki per dvejus. Reikia rodyti save, būti, neslėpsiu, ne tik smalsiai, bet ir landžiai. Ką jau kalbėti apie pinigus.
– Reikia investuoti į tai, kad būtumėte pastebėta? Ką turite mintyje?
– Ir nemažai. Dalyvio mokestis į Kanų festivalį kainuoja, suknelių pristatymas – 500 eurų už vieną. Kiek tavo suknelių apsirengęs pademonstruos modelis, priklauso ir nuo to, už kiek sumokėsi. Jei nesi kviestinė megažvaigždė ar neturi itin įtakingų pažinčių, bet nori pasirodyti eidama raudonuoju Kanų kilimu, – 2 tūkst. eurų. Mokėti reikia už viską, nors daugelio kainų viešai net nepamatysi, nežinosi apie jas. Brangios ir fotosesijos.
Kanų festivalio vieną renginių vedė moteris, pasipuošusi mano kurta suknele. Jos vyras – itin turtingas Monako verslininkas, čia jie turi vilą. Kvadratinis metras nekilnojamojo turto Monake kainuoja nuo 30 tūkst. eurų! Per renginį ta vedėja viešai pasakė, kad dėkoja man už nuostabią suknelę, ir pridūrė, kad su šiuo rūbu norėtų išvažiuoti iš renginio.
Manote, vyras plačiai atvėrė piniginę ir sužadėtinei nupirko tą suknelę? Ne. Po renginio jis priėjo prie manęs ir informavo, kad juodu vyksta į kviestinių svečių vakarienę, ir pasiūlė vykti kartu. Atsisakiau, nes anksti ryte turėjau skristi namo. „Luizai labai patiko tavo suknelė...“ – ištarė turtuolis.
Pasiūliau jam parduoti suknelę už naujo išmaniojo telefono kainą – suknelė jau parodyta renginyje, man atsipirktų dalyvio mokestis ir priemonės. Buvau pasiryžusi atiduoti pusvelčiui. Tačiau jis, pasipuošęs prabangiu „Rolex“ laikrodžiu, pasiūlė suknelę padovanoti už tai, kad klausiantiems jo sužadėtinė pasakys mano vardą. Buvau šokiruota. Taip nedirbu. Tačiau tokių ir panašių istorijų – daugybė.
– Esate sakiusi, kad verslą pradėjote būdama vieniša mama, kuri gyveno iš socialinės pašalpos. Koks tai buvo jūsų gyvenimo etapas?
– Man visada labai patiko aukštoji mada. Susidomėjimas ja tai sustiprėdavo, tai praeidavo. Esu versli. Devyniolikos susilaukiau dukters. Tuo metu turėjau šeimą, tačiau gana greitai mūsų su vyru keliai išsiskyrė. Būdama vieniša mama grįžau pas tėvus. Reikėjo išgyventi, maitinti vaiką, nenorėjau sėdėti tėvams ant kupros. Pašalpa tuomet buvo 425 litai.
Ją mokėjo septynis mėnesius. Negana to, sunku net pasakoti, kokias patyčias patyriau iš socialinių darbuotojų. Man reikėjo pinigų, bet mane nuolat gąsdino, kad ateis į namus ir ieškos vyriškų drabužių ar antro dantų šepetėlio – kad vienišai mamai nereikėtų mokėti pašalpos.
Tai buvo labai žeminantis etapas. Eidavau net nusiėmusi visus papuošalus – turėjau ir tėvų dovanotų, ir buvusio vyro – kad tik mane kuo mažiau žemintų. Supratau, kad gyvenime turiu ką nors keisti, nes taip tęstis nebegali.
– Vaikystėje daugelis mergaičių išmėgina siuvinėjimą, tačiau reta kuri randa čia savo aistrą. Kaip jūs susidomėjote tiek, kad tapote aukštosios mados siuvinėjimo technologe?
– Neplanavau siuvinėti, neturėjau strategijos. Man norėjosi, kad vaikas turėtų viską, būtų aprūpintas, neatrodytų kaip iš nepasiturinčios šeimos, į darželį eitų tvarkinga ir dėl nepritekliaus netektų patirti patyčių. Dukrą puošdavau, stengiausi iš paskutiniųjų, kad ji turėtų gražų lankelį ar segtuką. Bet pinigų trūko.
Puikiai pamenu, kaip Jūros šventės mugėje pamačiau nuostabaus grožio komplektą – lankelį, segtukus, plaukų gumeles su gražiomis gėlėmis. Bet jam išleisti 15 litų negalėjau – turėjau galvoti apie maistą.
Nutariau, kad tokį galiu padaryti pati. Radau, kas prekiauja priemonėmis, užsisakiau jų. Sąskaita buvo 200 litų. Nurijau, man buvo gėda pasakyti, kad neturiu pinigų. Išleidau paskutinius, net mamai nesakiau.
Gavusi siuntinį supratau, kad mums abiem su dukra neužteks gyvenimo visa tai sunešioti. Pradėjau sukti tas gėlytes, klijuoti ir daryti mergaitėms plaukų aksesuarus. Pamatė viena draugė, paklausė, pagaminau ir jai, iš jos – dar viena, ir ratas užsisuko.
Per pirmą mėnesį iš 200 litų uždirbau 1500. Gaminau plaukų aksesuarus, vėliau ir prabangesnius papuošalus moterims, ketverius metus kasdien nuo 9 valandos ryto iki 16 valandos, tada pasiimdavau dukrą iš darželio, o kai ji užmigdavo, vėl darbuodavausi iki 4 valandos ryto, įskaitant savaitgalius.
Neturėjau nė vieno laisvadienio, atostogų. Rankos buvo nudegintos karštaisiais klijais. Nė vienos nenorėjau nuvilti, nė vienai negalėjau atsakyti. Radau čia galimybę. Pradėjau domėtis, kaip padaryti tinkamai technologiškai, kaip lengviau, kokybiškiau.
Visada buvau komunikabili, drąsiai siūliau savo idėją, tad susiradau partnerius, gavome finansavimą ir surengėme pristatymą. Tai buvo 2014-ieji.
Viskas užsikūrė žaibišku greičiu. Suprantu, kad per tuos ketverius metus investavau šiandien ir man pačiai sunkiai suprantamą skaičių darbo valandų, aukojau sveikatą, poilsį. Po kelerių metų mečiau viską Klaipėdoje ir su 1,5 tūkst. eurų piniginėje bei vaiku išvažiavau į Vilnių. Nepraėjus nė metams čia nusipirkau butą – gavau paskolą.
Tai buvo antras momentas mano gyvenime, kai labai rizikavau. Aplinkybės susiklostė puikiai. Kai šiandien apie tai kalbu, man vis dar sunku patikėti tuo, ką išgyvenau. Tačiau tuo metu taip neatrodė – stojausi, dariau ir tikėjau savimi.
– Tikra Pelenės istorija. Ko jus išmokė tokie iššūkiai?
– Tokie iššūkiai – pamokos. Esu stipri, nes vis dar esu išlikusi paprastu žmogumi. Karjera ir raudonieji kilimai manęs nepakeitė. Mane supa daug nuostabių žmonių, mokinių, kurie džiaugiasi jaukia aplinka. Matau prasmę dalintis ir tai darau – kai duodi žmonėms, gėris tau grįžta su kaupu. Pirmiausia puikiomis emocijomis.
Gal dėl to per šiuos 10 metų nesu net socialiniuose tinkluose gavusi neigiamų, užgaulių komentarų, mane aplenkia ir pikti žmonės. Burbulą aplink save kuriu pati.
– Su pirmuoju vyru išsiskyrėte, tačiau šiandien esate laimingai ištekėjusi.
– Taip, su Remigijumi kartu esame šešeri metai, treji – susituokę. Matyt, atradau savo žmogų. Žinau, kad su manimi sunku, ne kartą iš pažįstamų vyrų girdėjau, kad su manimi būtų sunku gyventi. Turiu daug vyriškos energijos, daug metų viską tempiau pati – išgyventi, auginti vaiką, kurti karjerą. Ir vyrai tai jaučia.
Matyt, man reikėjo gerokai už mane pačią stipresnio žmogaus. Remigijus verslus, didelės įmonės vadovas su daug pareigų ir atsakomybių, man niekam nieko nebereikia įrodinėti – šalia vyro jaučiuosi tikra moterimi.
