Alinančio darbo ir didžiulio noro suteikti dukteriai Lijanai geresnį gyvenimą vedama jauna moteris šiandien – mados namų „Valerija Fic Atelier“ ir mokyklos „School of Couture by Valerija Fic“ įkūrėja. Dešimtmetį mados srityje dirbanti siuvinėjimo virtuozė didžiuojasi mokslais įvairiose šalyse ir iš Paryžiuje esančios „Ave School“ parsivežtu, įdėjus labai daug pastangų, aukštosios mados siuvinėjimo technologės diplomu. Ji – vienintelė, turinti tokį išsilavinimą ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Valerija su savo studente buvo pirmos lietuvės, dalyvavusios prestižiniame tarptautiniame konkurse „Hand & Lock Prize for Embroidery“ Londone. Konkursas rengiamas labai senos siuvinėjimo mokyklos Didžiosios Britanijos sostinėje, kurios XIX amžiuje įkurta ateljė dirbo ir karališkajai šeimai.
2021-aisiais Valerija šio konkurso „Fashion Open“ kategorijoje laimėjo antrąją vietą. Jos kūrinys buvo eksponuojamas „OXO Tower“ galerijoje Londone. Iki kitų metų čia grįžti kūrėja negali – visi prizininkai dvejus metus negali dalyvauti dar kartą.
„Tai buvo viena stipriausių ir įspūdingiausių patirčių. Nors ir esu aukštosios mados siuvinėjimo technologė, vykdama į šį konkursą nesijaučiau tvirta, juk čia dalyvauja geriausi iš geriausiųjų.
Šis konkursas man buvo laiptelis pripažinimo link. Mano darbus matydavo, išgirsdavau, kad jie įspūdingi, tačiau vis tiek buvau tik moteris iš mažos Lietuvos. Čia, deja, niekam mano kūrinių nereikia, o išvykusi į užsienį iškart pastebėjau, kad mano kuriamas menas vertinamas visai kitaip – juo žavisi, vertina pastangas ir aukštą kvalifikaciją. Tada tave pastebi ir savame krašte“, – šypsojosi Valerija.
Panašiai V.Fic-Brasė jautėsi ir po pandemijos vykusiame Kanų mados šou. Čia vykstančioje „Tiffany’s“ mados savaitėje ji su savo studentais pristatė patriotišką kolekciją, skirtą pagerbti Lietuvą ir jos gamtą. Įspūdingos kolekcijos kūrėjams teko garbė pristatyti savo darbus pirmiems – atidaryti renginį. Viena suknelė simbolizavo Kryžių kalną, kita – Baltijos jūrą, trečia – rugių laukus, sukurtos ir Kukučio garbei, miškams. Fotosesijoms šių kūrėjų darbus rinkosi ir pasaulio garsenybės.
„Mano kurtą suknelę dėvėjo Vokietijos ir Turkijos kino žvaigždė Wilma Elles, garsus Prancūzijos modelis Audrey Bouette. Mano tikslas buvo ne tiek parodyti savo darbus, kiek į kitą lygmenį pakelti savo mokinius, parodyti visiems, kad paprastas žmogus gali daug, nereikia bijoti pabandyti žengti pirmą žingsnį į pasaulį, rizikuoti. Taip, kaip prieš dešimtmetį pradėjau ir pati. Ir mums pavyko!“ – sakė kūrėja.
– Rankomis išsiuvinėti suknelę ar kitą drabužį užtrunka be galo daug laiko. Kas yra jūsų užsakovai – žmonės, vertinantys tokį kruopštų darbą?
– Bene daugiausia dirbu su lietuvių dizaineriais, kurių pavardžių dėl konfidencialumo net negaliu minėti. Taip, laurus jie prisiima sau. Keli ir mokėsi pas mane. O štai užsieniečiai didžiuojasi, kad samdė profesionalus, kurie sukuria pridėtinę vertę jų kolekcijoms.
Pavienių užsakovų jau turiu tik vieną kitą. Moterys mėgsta atnešti suknelės už kelis šimtus tūkstančių eurų nuotrauką ir nori susitarti, kad tokią išsiuvinėčiau už tūkstantį. Nedarau to – vien priemonės kainuoja daugiau, ką jau kalbėti apie darbą. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja mąstymą, kaip kartais mūsų šalyje vertinamas rankų darbas.
Turiu gerą bičiulę, klientę iš Dubajaus, Jungtinių Arabų Emyratų. Jos kolekcijoje – daug mano darbų. Yra keletas nuolatinių užsakovų ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Lietuvoje klientes, kurios gali įpirkti tokias sukneles, galiu suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Tiesiog mes neturime renginių, į kuriuos būtų galima taip prašmatniai pasipuošti.
Daugelis mano darbų keliauja į dizainerių kolekcijas. Ne tik siuvinėju – projektuoju, darau techninius brėžinius, konsultuoju.
Mano kūryba keliauja į parodas, pristatymus, renginius. Rodyti, dalyvauti – mano misija. Be galo laukiu kitų metų, kai vėl galėsiu grįžti į Londono renginį. Labai noriu ir Lietuvoje ar Baltijos šalims surengti panašų konkursą.
Turiu tikslą patekti į parodą, kurioje galėčiau parodyti savo kūrybą ir užmegzti ryšius su užsienio aukštosios mados dizaineriais, mados namais.
– Kiek laiko trunka papuošti vieną suknelę ir kiek maždaug tai kainuoja?
– Apytiksliai, jei kalbėsime apie minimalius pajėgumus, apie 20 valandų. Tačiau įspūdingesnė suknelė, kurią gali įpirkti lietuviai, pareikalaus 80 ar 100 valandų darbo. Kalbu tik apie siuvinėjimą. Mano darbo įkainis šiandien yra 20 eurų už valandą, tačiau iki siuvinėjimo yra projektavimas, brėžiniai. Nemažai kainuoja ir priemonės.
Taigi mano kūrybos suknelė kainuos mažiausiai 2 tūkst. eurų. Įdomu tai, kad net patys turtingiausi klientai visada derasi, nori pigesnių priemonių. Matyt, dėl to jie ir turtingi, kad moka taupyti. Jei klientė nesidera, ir pati pasiūlau alternatyvų – pavyzdžiui, sutaupyti priemonėms, bet už tuos sutaupytus pinigus padaryti daugiau, kad būtų dar įspūdingiau. Kai klientui sutaupai, juo rūpiniesi, jis grįžta.
– O jei jūsų kūrinio raudonojo kilimo renginiui paprašytų Holivudo žvaigždė, padovanotumėte?
– Tikrai taip! Man svarbu idėja. Turiu klientę užsienyje, kuri mano suknelėmis puošiasi kone už savikainą. Kodėl? Nes ji pasitiki manimi ir leidžia kurti tai, ką noriu.
Ji duoda man drobę, kur galiu pasireikšti. Mėgaujuosi, kai galiu kurti pagal save, o ne tiksliai vykdyti klienčių norus. Kurdama gerąja prasme kraustausi iš proto!
Kai pasiūlo komercinį projektą, gaunu daugiau pinigų, bet kartais tai yra kančia. Retai, bet būna, kad atsisakau, nes esmė tikrai ne pinigai. Prisiūti šimtus tūkstančių karoliukų po vieną – darbas, reikalaujantis milžiniško atsidavimo, kruopštumo.
Siuvinėjimas nėra mano pagrindinė veikla, iš kurios pragyvenu. Esu dėstytoja, mokau šio amato kitus. Noriu, kad kūryba man patiktų, liktų nuostabus jausmas.
– Kaip skiriasi požiūris į jūsų – aukštosios mados siuvinėtojų – darbą užsienyje?
– Azijoje turiu keletą klienčių, jų norai kartais atrodo keisti ir man pačiai, bet smagu tai įgyvendinti, plėsti akiratį. Pavyzdžiui, nori milžiniškos gėlės-segės ant suknelės. Nė viena lietuvė, manau, nesutiktų tokios įsisegti, ką jau kalbėti apie tai, kad už ją sumokėtų didelius pinigus.
Užsienis mano srityje – visai kitas pasaulis. Studijuodama Paryžiuje susipažinau su kolegomis iš skirtingų šalių, viena jų turi savo ateljė Italijoje, siuvinėja pavyzdžius italų mados namams, tokiems kaip „Versace“, „Dolce & Gabbana“. Kokia nuostabia kūryba jie gyvena!
Tokios ateljė yra slaptos, niekada jų kontaktų nerasi internete, paprastai į jas kreiptis taip pat nepavyks, ten papulti galima tik per pažintis. Tai iš kartos į kartą perduodamas verslas, kurio kontaktus turi tik seni patikimi klientai. Būtent dėl jų šie šeimyniniai verslai ir išgyvena. Užsienyje mūsų rinka labai įdomi, viskas ten kitaip.
Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius Plius“.
